Labas, internaute!

Esu Paulius Juzėnas. Mano hobis, kaip galite nuspėti, yra žygiavimas, kurį labiau linkęs vadinti pėdinimu, Lietuvoje. Pamėgau Lietuvos gamtą nuo pat mažens, kai su šeima praleidau lietingą vasaros mėnesį sodyboje prie Bijotės ežero, esančio Kurtuvėnų regioniniame parke. Nuo to laiko vis labiau įtraukė mane Lietuva - norėjau su ja susipažinti iš arčiau, pajausti jos miškų ir laukų kvapą, pamatyti jos grožį. Iš pradžių toks susipažinimas buvo pakankamai nedrąsus ir greitas. Norėjosi kuo greičiau ir daugiau ją pažinti, todėl nenuostabu, kad rinkausi automobilį. Aplankiau daug Lietuvos miestų ir miestelių, kaimų ir kaimelių. Didžiausias toks pažinimo bumas buvo, kai pamatęs žurnale "Kelionės ir pramogos" konkursą apie Lietuvos saugomas teritorijas, skersai išilgai išmaišiau Lietuvos gamtą per keturias dienas. Po to pamąsčiau ir uždaviau sau sunkų klausimą: o kur taip skubu? Juk greitam pasimatyme su Lietuva jau buvau.  Po ilgų svarstymų nusprendžiau Lietuvą pažinti artimiau, neskubant. Tokiam pasiryžimui man maišė sukauptos „dovanėlės“. Turimas  antsvoris atrodytų turėtų versti mane dejuoti jau po kelių kilometrų. Dėka šios „dovanos“ sau negaliu judėti taip greitai, kaip norėčiau, tačiau pėdinu dešimtis kilometrų. Didžiausias pėdinimo rekordas, kurį noriu pagerinti dar šiais metais, yra 51,2 kilometro. Kita „dovanėlė“ – tai šienligė, kartais pėdinimo take pasireiškianti taip greitai, kad vos spėji suvokti, jog nosis ir akys Tau atiduoda viską, ką yra savyje sukaupusios. Bet šios „dovanėlės“ yra niekis, palyginti su tuo, ką po ilgų tyrimų ir biopsijos Santariškėse sužinojau - man buvo patvirtinta  nepagydoma nealkoholinė kepenų liga, kuri, nekeičiant gyvenimo būdo, groja pirmu smuiku. Todėl, norėdamas pažinti Lietuvą iš arčiau nepaisydamas aukščiau minimų „dovanėlių“ nusprendžiau įgyvendinti svajonę – apipėdinti visus Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus.