Kuo save pradžiuginti juodojo penktadienio išpardavimų šurmulyje? Taip, reikia patirti nuotykių su nupėdintų kilometrų nuolaidomis sau ir  Tomui, blog‘o „Aukštyn upe“ autoriui.

Lietaviški nuotykiai ir apmąstymai

​Idėja pereiti Lietavos upelį, kuris, pasak kalbininko Kazimiero Kuzavinio, davė vardą Lietuvos žemei, gimė ne man, bet Vidai, su kuria dažniausiai pėdiname. Nuo pačios idėjos iki jos įgyvendinimo prabėgo keletas mėnesių, nes vis nerasdavau laiko susiruošti tokiam žygiui. Paskutinę dieną prieš žygį šiek tiek teko pasukti galvą, kai 20 h keli iš eilės žygių aistruoliai parašė, jog nori prisijungti – reikėjo keisti tiek susitikimo vietą, tiek laiką. Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Visos aštuonios nerimastingos sielos pradėjo pėdinti nuo vadinamo Krivickienės raisto pakraščio esančio miško. Nežinojau, kas mūsų laukia, o tuo labiau tie, kurie prisijungė. Tad, leisdamiesi į nežinomybę, žinojome, kad nuotykių neišvengsime. 

Viskas prasidėjo nuo pažado, kurį daviau VšĮ „Aktyvios Tauragės“ nariams susitikus vasarą, kad būsiu pirmoje „1000km širdies žygio“ dienoje. Taip buvau įsijautęs į pažado pildymą, kad galvojau, jog vieną savaitę anksčiau žygis bus – nejaukiai jaučiausi prieš tuos, kuriuos buvau užkrėtęs idėja pažygiuoti vardan vieno tikslo. Tikslas – žemiškas, bet labai reikalingas: padėti sergantiems onkologinėmis ligomis vaikams –  nupirkti specialias lovas, kurios palengvintų jų gyvenimą. O jų gyvenimas, kaip galite įsivaizduoti, tikrai neprasideda tėvų vežimu į darželį, dūkimais su savo bendraamžiais bei kaulijimu iš tėvų žaislų ar pramogų. Jiems tiesiog kiekviena diena yra gyvenimo pamoka, kuriai jie nėra pasiruošę. 

​Objektą, apie kurį tuoj sužinosite, pasirinkome tik išvykdami ryte, kai sprendėme, ką šiandien vertėtų dar pamatyti. Šį objektą pasiekėme ne iš karto, nes nuklydome į pačius Babrungėnus. Nesigailėjome, nes mums kelią pastojo tikrieji Žemaitijos nacionalinio parko senbuviai. Jau grįžtant į pagrindinį kelią, iš pradžių ant žvyrkelio nutūpė gandras. Lėtai keldamas kojas jis nė nesirengė mums užleisti kelio. Bet kai išsitraukėme fotoaparatą, lyg burtų lazdele pamojus, jis pasislėpė. Važiuojant toliau, vėl netikėta pažintis – du pasaulio spalvų ištroškę lapiukai žaidė vidury kelio. Ir vėl – vos tik spėjome išsitraukti fotoaparatą, jie nušuoliavo į miško gilumą. Gal tai galėjo būti ženklas, kad nereikia niekur skubėti? Tikriausiai, nes įsukę į pagrindinį kelią, aplankėme kaltininką, kuris Platelių Briedsalės pusiasalį pavertė sala. Koks tai galėtų būti milžinas, paklausite Jūs? Tai Babrungėnų malūnas – vienintelis akmeninis architektūros paveldo statusą turintis objektas Žemaitijos nacionaliniame parke. 

​Po Varnių pajudėjome link Žemaitijos kaimo muziejaus. Į jį patekome gan atsitiktinai, tačiau nebuvome nusivylę. Šiame muziejuje vaizduojamos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios žemaičių sodybos: turtingojo, vidutinio ir biedniokio, taip pat šiame muziejuje galime pamatyti vėjinį malūną, kalvę, jaują. Kiekvienoje iš sodybų galėjome susipažinti su to meto ūkininkų interjeru bei pastatais, kuriuose esmė paprasta: kuo turtingesnis ūkininkas, tuo daugiau pastatų. Buvo ir vestuvininkų, kurie mums nesimaišė, nes sugebėjome prasilenkti. Nusifotografavome su ten laikomais gyvūnais ir pajudėjome skaičiuoti meškų. 

​Po naktinių kūlgrindos įspūdžių, ryte nusprendėme, kad atėjo laikas ir pačiam Rietavui. Rietavas man pirmiausiai asocijuojasi su Oginskiais, be kurių Rietavas nebūtų toks, koks yra dabar, nors ir karų ir sovietmečio negandos gerokai jį apdarkė. Rietavo savivaldybė – pati jauniausia, atgimusi tik 2000 metais bei viena iš mažiausių pagal gyventojų skaičių. Rietaviškiai, 2000 m. atgavę savivaldą, pirmu ypu atidavė duoklę Oginskiams – įkūrė Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejų. O Oginskiai tokio gražaus žingsnio nusipelnė: čia juk sužibo pirma elektros lemputė, pirmąkart nuskambėjo telefonas bei įvyko pirmoji žemės ūkio paroda. Tai tik keli Oginskių giminės nuopelnai Rietavui. 

​Pirmoji buvo aplankyta Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, kurios kertinį akmenį pašventino pats vyskupas Motiejus Valančius. Pačioje bažnyčioje, kaip taisyklė, buvo ramu, tik keletas žmonių šmirinėjo ten bei šen. Šioje bažnyčioje galima pastebėti keletą įdomių dalykų. Kaip bebūtų man keista, bet bažnyčia netapo fundatorių Oginskių  mauzoliejumi. Kita įdomi detalė – viename lange galima pamatyti šv. Irenėjų, turbūt retai kuriam žinomą šventąjį. Taipogi bažnyčioje yra pastatyta keletas stendų, susijusių su Rietavo istorija. Buvo staigmena aptikti garsaus mūsų lenktynininko Benedikto Vanago bendrapavardžio kunigo tragišką istoriją. Kokia ji, sužinosite apsilankę bažnyčioje. 

​Ilgai galvojau, ar aprašyti savo įspūdžius iš pasimatymo su ja. Ji – aistringa, kitaip kalbanti, nuolat pateikianti staigmenų, išliekanti paslaptinga iki pat paskutinės akimirkos. Be to, pasimatymas su ja tęsėsi kelias dienas ir ją pažinau daugiau važinėjant, nei savo pėdomis. Taigi, ilgai nevedžiojant už nosies, atskleisiu įsimintino pasimatymo detales su Žemaitija.

​Tai turbūt viena iš ilgiausiai mano planuotų kelionių Lietuvoje. Atrodo, kad planuoji iki menkiausių detalių, bet, kaip vėjui papūtus pienės pūkus, pasimatymo su Žemaitija eigoje planai taip ir lieka tik žemėlapyje. Vienas sunkiausių dalykų, pasirodo, buvo vietos, kurioje ilsinsimės savo pavargusius kūnus, paieškos. Ilgai ieškojus radome itin egzotiškai skambančią vietą – Rietavo senelių namus. Tarsi ir ne laikas dar būtų ten apsilankyti, bet veržtis tai veržėmės dėl paprastos priežasties – kainos ir kokybės santykio. Ir nenusivylėme. Apsistoję šiek tiek bandėme ilsėtis po atvykimo iš Vilniaus, nes turėjome laisvo laiko iki pramogos, kuri visiems kėlė jaudulį. Gulėdamas lovoje, staiga neramios dūšios pagautas, sugalvojau planelį, kurį įgyvendinome. Strimgalviais, kiek įmanoma skubėdami, aplankėme Medvėgalį, kuris, anot Č. Kudabos, yra „tarsi šio krašto karalius“ – centrinė tvirtovė, kuri gynė Žemaitijos žmones nuo kryžiuočių antplūdžių. Pasitiko mus Medvėgalis jau nyrantis į nakties sapną, o mūsų susitikimui užsakė vos nuo žemės pakilusius, greitai plaukiančius tamsius debesėlius, mums pasiguosdamas, kiek teko mirties jam matyti ginant kraštą nuo atėjūnų. Tarsi bijodama įsiterpti, jau beužgęstanti saulė dovanojo mums savo spinduliais padabintą raudoną plyšelį, tarsi akį, stebinčią mus, smalsaujančius keleivius. Turbūt buvome tiek Medvėgalio pakerėti, kad visi grįžome prie automobilio skirtingais keliais, siekdami pabūti vienumoje su šiuo seneliu, menančiu garbingą istoriją. Taip, vėl visi susirinkę, išjudėjome į tam tikrą nežinią, kur mūsų laukė nakties skraiste apsikabinęs slaptas kelias...

​Šiais metais man buvo ketvirtas žygis „Žalio velnio takais“ – laukiau su nekantrumu, kada galėsiu sudalyvauti ir susitikti su pažįstamais žygeiviais bei su jais pabendrauti. Į savo automobilį pasiėmiau tris žygeivius, su vienu iš kurių žygiavau praeitais metais – tai Tomas, „Aukštyn upe“ blogo autorius. Šis žygis labiausiai pareikalavo fizinių ir dvasinių jėgų iš visų buvusių „Žalio velnio takais“ žygių. Siekdamas išvengti didelės apimties, tiesiog bandysiu sudėti svarbiausius momentus, kurie man įstrigo.

Rasotos karūnos vingrybės

Kai ryto paukščiai dangų palies,
Palies medžius, rasotą žolę
Ir jų giesmė tave apglėbs,
Nenusigąsk - tai aš.
V. Kernagis

​Mes nebuvome pirmi. Kai išlipome, močiutė jau išeidinėjo. Taip prasidėjo mūsų vienos Nemuno kilpos istorija. Pirmoji vieta nebuvo džiugi, bet praleisti jos negalėjome. Taip, atsargiai pakeldami vartus, įžengėme į mirusiųjų žemę – Nemajūnų kapinės. Viduryje – koplyčia, kurioje palaidotas Stanislovas Moravskis. Eidami takeliais grožėjomės ypatinga Dzūkijos kapų puošyba. Prie vieno kapo sustojau kiek ilgėliau. Rolandas Palionis, krašto patriotas, Birštono garbės pilietis ir Seimo narys, čia atgulė amžino poilsio. Taip, rytmečio aušros spinduliuose, palikome kapines. 

Jiezno galybės ir pasididžiavimo paieškos