Planuojant papėdinimą Pavilnių regioniniame parke kilo įvairių minčių: iš vienos pusės, šiame parke kartkartėmis apsilankydavau ir anksčiau, nes būdavo ranka pasiekiamas, iš kitos pusės, labai daug lankytinų vietų nebuvau aplankęs, nes šios esančios per „arti“. Šį papėdinimą pavadinti žygiu neapsiverstų liežuvis dėl nepadoriai mažo kilometrų skaičiaus. Kartu laukė ir dar viena staigmena – prie vieno iš draugų prisijungė kiti jo draugai, kurių nepažinojau, tad buvo smalsu, kaip šieji pėdins, ar reikės paskui lėkti, ar raginti juos kelti užpakalius ir judėti toliau.

Pėdinimo pradžia

Susitikau iš pradžių su viena drauge, o po to nupėdinome susitikti prie Šilo tilto stotelės su kitaiss. Komendanto žvilgsniu apžvelgęs visus susirinkusiuosius, paklausinėjau, ar vandens atsargų turi pakankamai, nes po paskutiniųjų savo žygių, nepasirūpinus vandens atsargomis, gali apsilankyti troškulys, limpantis kaip uodas prie kūno. Supratę, kad vis dėl to kai kuriems reikėtų įsigyti atsargų, pajudėjome prie Antakalnio Maksimos. Belaukiant vienų, įsidrąsinau pasikalbėti su nepažįstamaisiais – norėjau sužinoti jų žygiavimo patirtį, nuotykius ir pan. Man smalsu ir tuo pačiu naudinga sužinoti, nes tada galėjau susidaryti pirminį įspūdį, su kokiais žmonėmis teks susidurti ir... mintimis dėlioti maršruto pakeitimus, jei būtų reikalingi. 

Šį žygį planavau kelias dienas, kai į galvą šovusi mintis negalėjo ramiai paleisti. Norėjau aplankyti daugmaž visus likusius neaplankytus Sirvėtos regioninio parko objektus nuo pirmojo žygio prieš porą savaičių.  Pradėjau susirašinėti su regioninio parko kraštotyrininku Mariumi dėl Vaikūčių akmens – nebuvau radęs internetuose jokių užuominų, kokia tikslesnė šio paslaptimis apgaubto akmens vieta. Ačiū Mariui, kuris mielai nurodė man apytikslę akmens vietą, nes pats tikslių koordinačių neturėjo. Su draugais planavau, kur mums reikėtų susitikti – jie pasikuklino žygiuoti visą maršrutą. Sutarėm, kad nespėjus man iki Stanislavavo ateiti laiku, jiems reikėtų aplankyti du objektus – Lino verdenės šaltinį ir Kochanovkos bokštą.

Pėdinimo pradžia

Palikęs šį atvirą klausimą nusileidau nuo piliakalnio ir judėjau toliau. Vėl pasitiko aptvarkyta brasta ir žmonių pėdos, nurodančios, kur geriausiai ją praeiti. Akį patraukė „trys viename“ esantys prūdeliai – ir kam, galvoju, žmogui tokiam mažam plote, jie reikalingi? O gal tai gamta sukūrė? Bet ne, labai jau nudailinti krantai. Tikriausiai nepasidalinta buvo, kas kokiam prūdelyje savo kūną mirkdys, nes šalia esančio apipelkėjusio ežero nepakako. O po to akys vos ne šoktelėjo ant kaktos pamačius Kulniškės kaimo avant – garde : prieš akis, nuimtu dangčiu, pražiota burna savo aukų laukė geltonas konteineris. O po jo lyg žmogus, lyg daiktas, žiemine kepuraite ir dviem „bambaliais“ rankoje pasitiko Maliūniškių sargas. Neblogas taktinis ėjimas, pagalvojau, nes nuviliojo akis nuo apžvalgos bokšto. Užkopęs į jį, pasimėgavau lietumi ir ryškiu pilku dangumi.

Šis pėdinimas buvo išskirtinis tuom, kad pirmąkart nereikėjo eiti ratu, jog pasiekčiau pradinį tašką. Iki tol dažniausiai pasistatydavau mašiną prie regioninių parkų lankytojo centro ir nematydavau jos iki pat grįžimo iš pėdinimų. Šįkart įkalbinau savo draugą pabandyti žygiuoti su manimi, pajausti bent dalelę to, ką esu patyręs žygiuojant. 

Pėdinimo pradžia

Šis papėdinimas buvo išskirtinis. Pėdinau pirmąkart vienas, nes susiklosčius (ne)palankioms aplinkybėms visi draugai tai į Kristupo Kolumbo gimtinę išsilakstė, tai solidarizavosi su sergančia antra puse.

Kokie įspūdžiai pėdinant vienam?

Vienareikšmiškai galiu iš tribūnos išrėkti: dviprasmiška. Iš vienos pusės, pirmąkart buvau atsakingas tik už patį save. Nereikėjo žvalgytis ar laukti bendražygių, nerimauti, jei kas už posūkio neatpėdina, ar tiesiog paraginti pirmuosius, jog lėtintų tempą, nes galiniai smarkiai pradėjo atsilikti. Be to, pirmąkart leidau sau pėdinti nusikalstamai lėtai, sustojus fotografuoti bei filmuoti, kiek širdis leidžia. Pasijaučiau kaip mažas vaikas, kuriam leista žaislų parduotuvėje daryti tai, ko širdis geidžia. Iš kitos pusės, buvo kiek nejauku, nes nutikus kad ir menkiausiam netikėtumui, galėjau remtis tik pačiu savimi. O tų netikėtumų, kurie galėjo baigtis nemaloniai, buvo. 

Pėdinimo pradžia

Pradėjau pėdinti nuo naujai 2014 m. atidaryto, bet vis dar atidaromo mitologinio pažintinio tako, nes per tvorų užtvaras likimo deivės Laimos ir liepų pavėsinės negalėjau aplankyti ne todėl, kad nenorėjau lipti per aukštą tvorą, bet todėl, kad tingėjau aiškintis tariamam sargui, kaip aš noriu Laimą aplankyt (o po to aiškinti, kas ta Laima yra).