Žygeivis
  • Pradžia
  • Apie mane
  • Žygiavimo ypatumai
  • Blogas
  • Prisidėk

Papėdinimas Pavilnių regioniniame parke

5/28/2015

Comments

 
Planuojant papėdinimą Pavilnių regioniniame parke kilo įvairių minčių: iš vienos pusės, šiame parke kartkartėmis apsilankydavau ir anksčiau, nes būdavo ranka pasiekiamas, iš kitos pusės, labai daug lankytinų vietų nebuvau aplankęs, nes šios esančios per „arti“. Šį papėdinimą pavadinti žygiu neapsiverstų liežuvis dėl nepadoriai mažo kilometrų skaičiaus. Kartu laukė ir dar viena staigmena – prie vieno iš draugų prisijungė kiti jo draugai, kurių nepažinojau, tad buvo smalsu, kaip šieji pėdins, ar reikės paskui lėkti, ar raginti juos kelti užpakalius ir judėti toliau.
Pėdinimo pradžia
Susitikau iš pradžių su viena drauge, o po to nupėdinome susitikti prie Šilo tilto stotelės su kitaiss. Komendanto žvilgsniu apžvelgęs visus susirinkusiuosius, paklausinėjau, ar vandens atsargų turi pakankamai, nes po paskutiniųjų savo žygių, nepasirūpinus vandens atsargomis, gali apsilankyti troškulys, limpantis kaip uodas prie kūno. Supratę, kad vis dėl to kai kuriems reikėtų įsigyti atsargų, pajudėjome prie Antakalnio Maksimos. Belaukiant vienų, įsidrąsinau pasikalbėti su nepažįstamaisiais – norėjau sužinoti jų žygiavimo patirtį, nuotykius ir pan. Man smalsu ir tuo pačiu naudinga sužinoti, nes tada galėjau susidaryti pirminį įspūdį, su kokiais žmonėmis teks susidurti ir... mintimis dėlioti maršruto pakeitimus, jei būtų reikalingi. 


Read More
Comments

Didysis Sirvėtos žygis

5/22/2015

Comments

 
Šį žygį planavau kelias dienas, kai į galvą šovusi mintis negalėjo ramiai paleisti. Norėjau aplankyti daugmaž visus likusius neaplankytus Sirvėtos regioninio parko objektus nuo pirmojo žygio prieš porą savaičių.  Pradėjau susirašinėti su regioninio parko kraštotyrininku Mariumi dėl Vaikūčių akmens – nebuvau radęs internetuose jokių užuominų, kokia tikslesnė šio paslaptimis apgaubto akmens vieta. Ačiū Mariui, kuris mielai nurodė man apytikslę akmens vietą, nes pats tikslių koordinačių neturėjo. Su draugais planavau, kur mums reikėtų susitikti – jie pasikuklino žygiuoti visą maršrutą. Sutarėm, kad nespėjus man iki Stanislavavo ateiti laiku, jiems reikėtų aplankyti du objektus – Lino verdenės šaltinį ir Kochanovkos bokštą.


Pėdinimo pradžia
Picture
Atvažiavus į Šventą, oras buvo subjuręs – dulksna, protarpiais perauganti į lietų. Kirtęs Šventos mitologinį taką, įveikęs kelias įkalnes bei pirmąją brastą, pasiekiau Stūglių piliakalnį. Trumpai pavėpsojęs į atsiveriančią panoramą pagalvojau, ar Stūglių piliakalniui priklauso apačioje esanti sodyba, ar ne. Klausimas liko atviras kaip ir prakiuręs dangus.

 


Palikęs šį atvirą klausimą nusileidau nuo piliakalnio ir judėjau toliau. Vėl pasitiko aptvarkyta brasta ir žmonių pėdos, nurodančios, kur geriausiai ją praeiti. Akį patraukė „trys viename“ esantys prūdeliai – ir kam, galvoju, žmogui tokiam mažam plote, jie reikalingi? O gal tai gamta sukūrė? Bet ne, labai jau nudailinti krantai. Tikriausiai nepasidalinta buvo, kas kokiam prūdelyje savo kūną mirkdys, nes šalia esančio apipelkėjusio ežero nepakako. O po to akys vos ne šoktelėjo ant kaktos pamačius Kulniškės kaimo avant – garde : prieš akis, nuimtu dangčiu, pražiota burna savo aukų laukė geltonas konteineris. O po jo lyg žmogus, lyg daiktas, žiemine kepuraite ir dviem „bambaliais“ rankoje pasitiko Maliūniškių sargas. Neblogas taktinis ėjimas, pagalvojau, nes nuviliojo akis nuo apžvalgos bokšto. Užkopęs į jį, pasimėgavau lietumi ir ryškiu pilku dangumi.



Read More
Comments

Gal nebesukam? arba Pirmas žygis Kurtuvėnų regioniniame parke

5/17/2015

Comments

 
Šis pėdinimas buvo išskirtinis tuom, kad pirmąkart nereikėjo eiti ratu, jog pasiekčiau pradinį tašką. Iki tol dažniausiai pasistatydavau mašiną prie regioninių parkų lankytojo centro ir nematydavau jos iki pat grįžimo iš pėdinimų. Šįkart įkalbinau savo draugą pabandyti žygiuoti su manimi, pajausti bent dalelę to, ką esu patyręs žygiuojant. 

Pėdinimo pradžia
Picture
Išleisti prie sankryžos, prie senojo Kurtuvėnų vieškelio, pamažu pradėjome judėti. Iškart prasidėjo nuotykiai – mano kelrodė žvaigždė sugalvojo, jog mes ir taip žinome kelią ir reikia rodyti tik baltą ekraną, kurį sekant galima ir taip viską apeiti. Teko šiek tiek sunerimti, bet po keletos minučių paauklėjimo, jog taip elgtis negražu ir nepriimtina, įnoringa kelrodė žvaigždė pasidavė ir pradėjo rodyti tai, ko ir iš jos buvo tikimasi. 


Read More
Comments

Pirmasis šių metų Sirvėtos regionino parko lyžtėjimas batais

5/3/2015

Comments

 
Šis papėdinimas buvo išskirtinis. Pėdinau pirmąkart vienas, nes susiklosčius (ne)palankioms aplinkybėms visi draugai tai į Kristupo Kolumbo gimtinę išsilakstė, tai solidarizavosi su sergančia antra puse.

Kokie įspūdžiai pėdinant vienam?

Vienareikšmiškai galiu iš tribūnos išrėkti: dviprasmiška. Iš vienos pusės, pirmąkart buvau atsakingas tik už patį save. Nereikėjo žvalgytis ar laukti bendražygių, nerimauti, jei kas už posūkio neatpėdina, ar tiesiog paraginti pirmuosius, jog lėtintų tempą, nes galiniai smarkiai pradėjo atsilikti. Be to, pirmąkart leidau sau pėdinti nusikalstamai lėtai, sustojus fotografuoti bei filmuoti, kiek širdis leidžia. Pasijaučiau kaip mažas vaikas, kuriam leista žaislų parduotuvėje daryti tai, ko širdis geidžia. Iš kitos pusės, buvo kiek nejauku, nes nutikus kad ir menkiausiam netikėtumui, galėjau remtis tik pačiu savimi. O tų netikėtumų, kurie galėjo baigtis nemaloniai, buvo. 

Pėdinimo pradžia

Picture
Sirvėtos regioninio parko lankytojų centras
Kas gali nutikti, tas ir nutinka. Atsikėliau gerokai prieš žadintuvo garsą ir pamatęs, kad jau šviesu, nebegalėjau užmigti ir laukti, kada tas nelabasis pažadins. Atvykau į pradinį pėdinimo tašką – Sirvėtos regioninio parko lankytojų centrą. Buvau tikriausiai praleidęs informaciją, kad šalia centro vyksta intensyvios gatvės ir kitų pastatų statybos. Bet kadangi buvo savaitgalis, niekas nedirbo, tai nebuvo parkavimosi problemų. 

Pradėjau pėdinti nuo naujai 2014 m. atidaryto, bet vis dar atidaromo mitologinio pažintinio tako, nes per tvorų užtvaras likimo deivės Laimos ir liepų pavėsinės negalėjau aplankyti ne todėl, kad nenorėjau lipti per aukštą tvorą, bet todėl, kad tingėjau aiškintis tariamam sargui, kaip aš noriu Laimą aplankyt (o po to aiškinti, kas ta Laima yra). 

Read More
Comments
    Picture

    Sveiki !

    Esu Paulius Juzėnas, mėgstantis mankštinti pėdas po Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus.

    Archyvas

    August 2016
    July 2016
    June 2016
    May 2016
    April 2016
    March 2016
    January 2016
    December 2015
    November 2015
    October 2015
    August 2015
    July 2015
    June 2015
    May 2015

    Kategorijos

    All
    Anykščių Regioninis Parkas
    Asvejos Regioninis Parkas
    Aukštadvario Regioninis Parkas
    Ažušilės Kraštovaizdžio Draustinis
    Dieveniškių Parkas
    Dzūkijos Nacionalinis Parkas
    Kurtuvėnų Regioninis Parkas
    Nemuno Kilpų Regioninis Parkas
    Neries Regioninis Parkas
    Pajūrio Regioninis Parkas
    Pavilnių Regioninis Parkas
    Sirvėtos Regioninis Parkas
    Verkių Regioninis Parkas

Žygiavimas - tai...

tarsi malonus oro gūsis kasdienybėje. Pradėjęs planuoti maršrutą, galvoju, kokie netikėtumai lauks, kokias vietas pamatysiu. Svarbiausia yra nepalūžti viduje, nes įsimetusi abejonė gali Tave palaužti. Tiesiog žygiuok ir mėgaukis nuostabiais Lietuvos vaizdais, klausykis, kaip gamta kuria savo simfoniją. Ir netikėtai turėsi nuliūsti, nors jau vėlus vakaras ir tamsa pasiglemžia Tavo kelią, kad laikinai vėl teks išsiskirti su gamta.

    Susisiek

Siųsti