Tai buvo vienas iš tų papėdinimų, kai su drauge nebuvome apriboti nei laiko, nei kilometrų. Tiesiog mėgavomės stebėdami aplinką, vengdami pagrindinių vilniečių kelių, kurių išvengti buvo sunku. Pėdinant nebuvo logikos – tiesiog prisilaikydami bendros krypties sukdavome ten, kur pasirodydavo įdomu. Nors saulė buvo įkaitusi iki 28 laipsnių, tačiau dėka medžių paunksmės to karščio nepajutome.

Pėdinimo pradžia

Susitikome su drauge prie Žirmūnų troleibuso žiedo. Iš pradžių buvo linksma, kai vienas kito neatpažinome – buvo smagaus juoko, kai susipratome, kad esame kitoje gatvės pusėje, viltingai beieškantys vienas kito. Nusileidę laipteliais nuo žiedo, atsidūrėme iškart Kalvarijų memorialiniame draustinyje – viename iš didžiausių Kryžiaus kelio kompleksų Europoje, pradėto kurti po vykusio Lietuvos – Rusijos karo XVII a. Nesilaikėme griežtai stotelių, bet bandėme. Šiame etape dar buvo galima pajausti smagiai vingiuojančias Kalvarijų kalvas, nes reikėjo nusileisti tiek prie Trinapolio bažnyčios ir vienuolyno (istorijas apie vienuolyno gyvenimą galite pasiskaityti čia ), tiek Kryžiaus kelyje esančio šaltinio. Pirmas pojūtis, jog esame Vilniuje, buvo tada, kai pasiekėme Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, kur tuo metu vyko pamaldos. Iš vienos pusės, gerai, nes galėjome patekti į vidų ir prasižiojusia burna apžiūrėti bažnyčios interjerą. Po šios bažnyčios, šalia kapinių tvoros, nusileidome ir vėl kilome į kalvas.

Kelionė į Dieveniškių kraštą, galima sakyti, buvo kiek neįprasta – norint patekti į šį kraštą teko pervažiuoti pasienio užkardos postą, matyti šalia kelio valstybinės sienos tvoras ir stulpelius, o pėdinant – informaciją, jog esame pasienio zonoje.

Rytas. Keista, kad darbo dienomis keliuosi vėliau, nei teko šiandien. Bet tai yra įprasta rutina prieš ruošiantis žygiams. Išvažiuosi vėliau – pėdinti teks tamsoje. Išvažiuosi laiku – pėdinimą baigsi apsuptas vakaro dangaus. Susitikęs su draugu, gavau pirmą staigmeną – jam atrodė, jog pėdinti reikės viso labo tik 30 kilometrų. Teko nuryti karčią piliulę ir švelniai pasakyti, jog kilometrų laukia „šiek tiek“ daugiau, nei jam atrodė. Prie mūsų dar prisijungė kita Lietuvos gamtos mėgėja, pamačiusi facebook‘e apie planuojamą žygį. Važiuoti iki Dieveniškių krašto buvo gan įprasta – ties Jašiūnais katastrofiškai sumažėjo automobilių eismas. Pravažiavę Šalčininkus, pasukome link Dieveniškių. Kaip ir kiekvieną transporto priemonę prie vadinamosios Dieveniškių kilpos, pačiame jos susiaurėjime, kurio ilgis tėra apie 3 kilometrus, yra įrengtas Širvių punktas, kuriame įsikūrę Gintaro Žagunio užkardos pasieniečiai, tikrinantys automobilių bagažines ir asmens dokumentus. Pasisveikinęs su jaunu pareigūnu, kuris į mano „laba diena“ atsakęs „labas rytas“, gavau leidimą važiuoti toliau. Tikriausiai nesukėlėme įtarimų, nes, kaip galiu įsivaizduoti, šie pareigūnai per savo tarnybos metus yra matę tiek žmonių, kad gali akimirksniu nuspręsti, ar asmenys automobilyje kelia įtarimą, ar ne. Už Stakų pasukome dešinėn, link vienos iš Stakų įžymybių – didžiausio Dieveniškių parke pilkapyno (šiame pilkapyne yra 42 pilkapiai). Pasižiūrėję, judėjome prie Stakų konglomeratų luistų, kurie Lietuvoje yra itin reti. Kaip galėčiau juos apibūdinti? Grubiai tariant, tai – cemento gabalai žemėje, primenantys namo pamatus (atsiprašau visų specialistų už tokį apibūdinimą). Po to nukulniavome prie įspūdingo 24 metrų aukščio Stakų ąžuolo. Pasigrožėję, nulėkėme prie šalia kelio esančio Dailidžių akmens, po kurio pasiekėme Poškonių kaimą.

Šįkart pasidalinsiu įspūdžiais iš dviejų savaitgalio papėdinimų Pavilnių regioniniame parke. Po pirmo savaitgalinio papėdinimo nuotaikos dviprasmiškos. Iš vienos pusės, su artimais žmonėmis aplankiau viską, ką buvau numatęs, iš kitos pusės, likau it musę kandęs neatlikęs visaverčio testo savo kojoms Ribiškių kraštovaizdžio draustinyje.

Pirmasis savaitgalio papėdinimas

Pėdinti mieste, kuriame gyveni, iš dalies lengva, iš dalies sunku. Atrodo, kad per visą tą laiką esi apipėdinęs visas tuo metu žinomas vietas, bet kartu giliai širdyje žinai, jog tikrai nesi visko matęs ir smalsumas kirbėte kirba atrasti tai, ko nematei. Pėdinti pradėjome nuo Markučio dvaro, kuriame, vykdant Varvaros Puškinos testamentą įsikūręs literatūrinis Puškino muziejus (plačiau apie jį galite pasiskaityti čia ). Paveizėję Markučių dvarą ir jo apylinkes, pradėjome risnotis per bėgius į Ribiškių kraštovaizdžio draustinį, link Laimio kalno. Ribiškių kraštovaizdžio draustinio reljefas, pasak Č. Kudabos ( kuris, mano nuomone, buvo ir bus karalius Lietuvos gamtą mylinčių žmonių it Elvis Preslis rokenrolo pasaulyje), yra fenomenalus. Teko kiek pajusti šį fenomeną savo kojomis, kol pasiekėme 18 metų Laimio Janutėno kurtą kalną, gavusį Laimio vardą. Nuo Laimio kalno atsiveria toks platus Vilniaus kraštovaizdis, kad būtų buvę nuodėmė kiek ilgėliau ties juo nepasilikti: iš visų pusių buvo galima žvelgti į atsiveriančius tolius.