Labai jau vėlyvas šeštadienio rytas pasitaikė – nesulaukęs, kada suskambės žadintuvas, atsikėliau. Daiktai, maistas, rūbai jau buvo susiruošti iš vakaro, tai leidau sau vėžlio tempu sliūkinti iš kampo į kampą. Kai pagaliau toptelėjo mintis, jog gal būtų pats laikas judėti, pradėjau skubėti. Ir šis skubėjimas buvo su tam tikromis pasekmėmis – pamiršau savo kelrodę žvaigždę, kurios tikrai nereikėjo imtis, nes visas maršrutas buvo sužymėtas, t.y. tai, ką nešiojame ant pečių, buvo tik papildomas svoris. Pasiėmiau žavią mergaitę Elę, netikėtai atsidūrusią pas mane mašinoje, bet ne Smaragdų šalyje, visiems labiau žinomą kaip Kūtvėlą. Kai jau pasiekėme Abromiškių pakraščius, liepėme kitiems dviem žygeiviams lipti į mašiną – kam kojas varginti be reikalo? Tarp jų buvo Aukštyn upe blogo autorius bei jo giminaitis. Atvykę užsiregistravome ir turėjome laisvo laiko į valias, kitais žodžiais – nuobodžiavome. Per tą laiką prie mūsų prisijungė naujasis žygeivis iš Panevėžio, vardu Julius – su juo žygio išvakarėse susirašinėjome ir jis davė galvą nukirsti, kad šiais metais 30 kilometrų neis. Jei nežinai priežasties, cherchez la femme. Kitus seniai matytus, arba tuos, su kuriais buvau susipažinęs socialiniame tinkle, sutikau pėdinimo metu arba po jo. Buvo smagu pabendrauti, pasidalinti įspūdžiais ir pagalvoti apie būsimus žygius. Nusprendžiau ne rašyti nuo A iki Z, tik sudėlioti pagrindinius akcentus: tie, kurie dalyvavo, ir taip viską žino, o tie, kurie negalėjo dalyvauti – bus puiki proga kitais metais papėdinti. 

Aš – patogių kelių mėgėjas. Ji – laukinės gamtos entuziastė. Kas iš to gautųsi sujungus šiuos du tarsi nesuderinamus žmones, kuriuos vienija bendras tikslas – Lietuvos pažinimas? Atsakymas paprastas. Vienas trumpiausių ir sunkiausių žygių šiais metais. Jei šį žygį  įsivaizduotume kaip patiekalą, tai jo sudėtis būtų tokia: mėsos šmotui reikėtų slydimo šlaitais bei staigių nuokalnių ir įkalnių; garnyrui – miško takelių bei vos praeinamų laukymių, o padažas būtų padarytas iš nuostabių vaizdų, pačirškintų ant tiesiosios elektros linijos. 

Pėdinimo pradžia

Nusprendę, kad pėdinti geriausiai bus nuo Rykantų (man šis kaimas buvo įdomus keliais aspektais: jis minimas L. Tolstojaus romane „Karas ir taika“ bei šalia jo eina tikriausiai lenkų laikotarpiu  išgrįstas iš šlifuotų akmenų kelias, vedantis į Kauną), ten palikome mašiną. Išėję iš Rykantų gniaužtų, laukyme priėjome sodų gyvenvietes. Nusprendžiau, kad geriau būtų pėdinti ne pačia gyvenviete, o Vilsos pakrante. Nenusivyliau. Vilsos kriokliai tikrai buvo sukaustę dėmesį ne vieną akimirką. Kiek paėjėję tolėliau, bandėme vėl priartėti prie Vilsos upelio, tačiau dėl itin stataus skardžio pasukome kita kryptimi. Ir nutik tu man taip, kad iš miškų glūdumos išlįstume prie dar svilėsiais kvepiančios sodybos, tiksliau tai, kas iš jos likę. Reikėjo ją kažkaip praeiti. Išlindusi senyvo amžiaus žmogysta, besitvarkanti tarp degėsių, maloniai parodė, jog galima pro vartelius, esančius kitoje pusėje, išeiti. Padėkojome ir baigę prapėdinti sodų gyvenvietę, įsukome į mišką. Pats geriausias keliukas – tai miško. Pirmosios mėlynės, avietės ir žemuogės nugarmėjo į besotį pilvą. Numatytas objektas – Popų Vingelių pilkapynas – buvo pasiektas. Prie šio pilkapyno padarėme pirmąją ilgesnę pertraukėlę ant esančių suoliukų ir mašinų aikštelės, kuri buvo apžėlusi – tikriausiai ne pati lankomiausia vieta. Pasistiprinę kuprinėse esančiomis vaišėmis, nugarmėjome žemyn, prie Neries. Išlindome ne ten, kur tikėjomės, tad teko paėjėti kiek dešiniau, jog pasiektumėme Kiaulės rėvą, prie kurios dešiniajame krante matėsi įspūdingas skardis, plaunamas Neries vandenėlio. Bandėme iš toliau pasižiūrėti Sargelio ir Trijų brolių akmenis, bet nusprendėme, kad geriausiai juos apžiūrėti būtų plaukiant pačia Nerimi.

Viskas prasidėjo nuo netikėtos žinutės iš seno pažįstamo, gyvenančio Varšuvoje. Norėjo su manimi papėdinti kurį nors vakarą. Man tik beliko pasakyti taip. Reikėjo tik pasirinkti šalia Vilniaus esantį parką – klausimų daug nebuvo, Neries regioninis parkas idealiai tiko vakariniam papėdinimui. Maršrutą sudariau pakankamai greitai, nors kiek savanaudiškai – norėjosi apsilankyti nuo pačios Neries regioninio parko pradžios – Valų kaimo.  

Sunki pradžia

Pėdinti pradėjome nuo Statoil degalinės, esančios už Grigiškių. Nusipirkome dar visokių menkniekių. Ledų neišvengėm – jie tarsi privalomas atributas žygiuojant apgyvendintose vietovėse. Už degalinės pro vietinių išmintus takelius pasiekėme privačių namelių kvartalėlį, kurį, aplenkę šonu, atsidūrėme ties elektros linija. Ilgai nesimėgavome ramiu pėdinimu – teko brautis pro mišką ir rasti ten kelią, kuris kelrodėje žvaigždėje buvo, bet nesimatė. Gerai, pagalvojau, pažįstamą iškart į sunkumus įgrūsti – tik jaudinausi, kad jam tai gali nepatikti. Pirmasis krikštas kaip ir buvo atliktas, kai išlindome prie Valų gyvenvietės. Nusileidę prie upelio, apžiūrėjome ten esančius  akmenis. Po to vėl į kalnelį ir prie užkeiktų vestuvių akmenų. Ir gaukis mums taip, kad jie savo užkeikimais mus užbūrė. Iš pradžių per privačią teritoriją, vos ne vos prasibraudami pripėdinome netoli jų. Ir vėl į statų skardį... Iš jo išlipę ir kiek paėjėję, pamatėme nuorodą į tuos pačius akmenis... Bendrakeleiviui pasirodė, jog tai kiti akmenys, tai leidomės antrąkart, tik šįkart takeliu. Prieiti prie jų buvo lengviau. Ir vėl atgalios. Galiausiai išėję į keliuką, pasukome mišku. Bandėme brautis vėl link Neries, tačiau apsisukome, nes pamatėme, jog nieko gero nebus.

Ruošimasis pėdinimui

Po to reikėjo suplanuoti maršrutą – negalėjau peržengti 15 km ribos, kitaip gaučiau spragilų kupron nuo artimiausių žmonių. O tai ne juokai. Pirmasis bandymas atėmė iš manęs šypseną – suplanuotas maršrutas buvo dvigubai ilgesnis, nei reikėjo. Tad teko viską iš naujo pergalvoti, nes tokiam mažam papėdinimui sunku išspausti maksimalią naudą. Bet pavyko. Sunkiai, per sukąstus dantis.