Vieną rugpjūčio savaitgalį apsilankiau Aukštaitijos nacionaliniame parke ir šalia esančiame Ažušilės kraštovaizdžio draustinyje. Šįkart pėdinau labiau liežuviu, nei kojomis – būna ir taip. Sutikti Ignalinos krašto žmonės man pasirodė įdomūs, savotiškai išsiskiriantys iš kitų krašto žmonių, todėl nusprendžiau juos pakalbinti, sužinoti, kaip rieda gyvenimas šiame krašte jų akimis. O kojoms darbas buvo labai menkas – leidau joms darbuotis tik Ažušilės kraštovaizdžio draustinyje bei Stripeikių bitininkystės muziejuje, kur vyko Medkopio šventė.
|
Ankstyva pradžia, Šaukėnų grožybės ir istorijos
Žygis tikriausiai prasidėjo nuo šiokio tokio nerimo, nes žadėjo būti viena iš karščiausių vasaros dienų, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, tokia ir buvo. Penkios valandos miego, paskutiniai pasiruošimai. Pirmiausiai reikėjo pasiimti bendramintę Vidą iš Šiaulių geležinkelio stoties. Traukinys atvažiavo laiku – 6.32h. Pasilabinę kaip seni pažįstami, nuskuodėme į Šaukėnus. Pasistatėme mašiną prie Šaukėnų dvaro sodybos, kuri minima jau XV a., ją iki XVIII a. antrosios pusės valdė Šemetos. Vėliau ji buvo parduota Gorskiams, kurie dvarą valdė iki 1940 metų. Išlikę Šaukėnų dvaro pastatai, tiksliau, kas iš jų liko, buvo statyti XVIII a., bet XIX ir XX a. pradžioje perstatyti. Įdomu tai, kad Lenkijos prezidento Bronislavo Komorovskio močiutė Magdalenos Gorskich-Komorovskos vaikystė prabėgo Šaukėnų dvare (po jos mirties išleistoje knygoje „Sugrįžimas į Žemaitiją“ aprašoma dvaro kasdienybė). Dabar buvusioje dvaro sodyboje yra įsikūręs VšĮ Šiaulių Respublikinės ligoninės Šaukėnų gerontopsichiatrijos skyrius. Iškart po II –ojo pasaulinio karo, vietoje garbingų dvarininkų, buvo įkurdinti džiovininkai, vėliau priverstinai gydyti alkoholizmu sergantieji. Dėl šių pacientų yra išlikusi spygliuota viela, ištempta virš betoninių sienų. Išlipę iš automobilio, susipažinome su budėtoja, kuriai ne iškart tapo aišku, kas mes tokie. Tik apsižiūrėjusi mūsų aprangą, nusprendė ir pasakė, kad mes ne būsimieji pacientai. Valio! Mašina saugoma budėtojos, galime judėti toliau. Kiek apsižiūrėję Šaukėnų dvaro parką, įlindome į pačius Šaukėnus, kurie dar tik pradėjo busti iš saldaus sapno. Pirmieji sutikti žmonės – tai prekeiviai dėvėtais drabužiais. Deja, turėjome pakankamai drabužių ant savęs, tad neužsilaikėme. Priėjome Šaukėnų Švč. Trejybės bažnyčią, (pakankamai neseną, statytą 1989 metais) ir prie jos esančius į nekilnojamąjį kultūros paveldo registrą įrašytus, miestelio herbe besipuikuojančius vartus. Praėję pro juos, patekome į bažnyčios valdas, kurios buvo saugomos katino, tik jau tokio nudriskusio, kad gaila žiūrėti. Bažnyčios teritorijoje apžiūrėjome Lurdą, Gorskių giminės įamžinimus, ir pro kitus vartelius judėjome toliau. Kiti prie kapinių sutikti žmonės buvo niekada klientų nestokojančios profesijos atstovai. Paėjėję kiek tolėliau, pasukome kairėn, kad pasiektumėme senąsias Šaukėnų žydų kapines. Jose aptikome daug gerai išsilaikiusių antkapių, kiti nuvirtę ir atrodantys liūdnai. Pagalvojau, kad nebloga pradžia pradėti žygio pradžią: psichiatrinė, pora kapinių jau per pirmą pusvalandį. Grįžę atgalios, prasliūkinę pro elektrinį piemenį, priėjome Šaukėnų tvenkinį. Jau pora žvejų matėsi. Nesnaudžia ir jie. Toliau pėdindami šalia tvenkinio, gavome pirmųjų aviečių (jų tiek prisivalgiau šiame žygyje, kad metams į priekį užteks), radome porą grybelių. Bet visa tai nustelbė mažyčiai, tarsi padaryti iš šilko ir apibarstyti sidabru voratinkliai ant žolės. Kaip gražu! Pėdindami toliau sutikome ir mano mėgstamiausius žygio draugus – šunėkus. Bet tuo pačiu sutikome ir pirmąją „gerbėją“ – ožką, kuri palydėjo mus mekenimu. Pasiekėme Šaukėnų pušį, ant kurios anksčiau buvo kariami baudžiauninkai (dėl ko ant šios pušies atsiradusi koplytėlė).
|
Sveiki !Esu Paulius Juzėnas, mėgstantis mankštinti pėdas po Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus. Archyvas
August 2016
Kategorijos
All
|
