„Penzelis rankoj - plika subinė“ Objektą, apie kurį tuoj sužinosite, pasirinkome tik išvykdami ryte, kai sprendėme, ką šiandien vertėtų dar pamatyti. Šį objektą pasiekėme ne iš karto, nes nuklydome į pačius Babrungėnus. Nesigailėjome, nes mums kelią pastojo tikrieji Žemaitijos nacionalinio parko senbuviai. Jau grįžtant į pagrindinį kelią, iš pradžių ant žvyrkelio nutūpė gandras. Lėtai keldamas kojas jis nė nesirengė mums užleisti kelio. Bet kai išsitraukėme fotoaparatą, lyg burtų lazdele pamojus, jis pasislėpė. Važiuojant toliau, vėl netikėta pažintis – du pasaulio spalvų ištroškę lapiukai žaidė vidury kelio. Ir vėl – vos tik spėjome išsitraukti fotoaparatą, jie nušuoliavo į miško gilumą. Gal tai galėjo būti ženklas, kad nereikia niekur skubėti? Tikriausiai, nes įsukę į pagrindinį kelią, aplankėme kaltininką, kuris Platelių Briedsalės pusiasalį pavertė sala. Koks tai galėtų būti milžinas, paklausite Jūs? Tai Babrungėnų malūnas – vienintelis akmeninis architektūros paveldo statusą turintis objektas Žemaitijos nacionaliniame parke.
Meškų paieškos Po Varnių pajudėjome link Žemaitijos kaimo muziejaus. Į jį patekome gan atsitiktinai, tačiau nebuvome nusivylę. Šiame muziejuje vaizduojamos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios žemaičių sodybos: turtingojo, vidutinio ir biedniokio, taip pat šiame muziejuje galime pamatyti vėjinį malūną, kalvę, jaują. Kiekvienoje iš sodybų galėjome susipažinti su to meto ūkininkų interjeru bei pastatais, kuriuose esmė paprasta: kuo turtingesnis ūkininkas, tuo daugiau pastatų. Buvo ir vestuvininkų, kurie mums nesimaišė, nes sugebėjome prasilenkti. Nusifotografavome su ten laikomais gyvūnais ir pajudėjome skaičiuoti meškų.
Pasipėdinimai Rietave Po naktinių kūlgrindos įspūdžių, ryte nusprendėme, kad atėjo laikas ir pačiam Rietavui. Rietavas man pirmiausiai asocijuojasi su Oginskiais, be kurių Rietavas nebūtų toks, koks yra dabar, nors ir karų ir sovietmečio negandos gerokai jį apdarkė. Rietavo savivaldybė – pati jauniausia, atgimusi tik 2000 metais bei viena iš mažiausių pagal gyventojų skaičių. Rietaviškiai, 2000 m. atgavę savivaldą, pirmu ypu atidavė duoklę Oginskiams – įkūrė Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejų. O Oginskiai tokio gražaus žingsnio nusipelnė: čia juk sužibo pirma elektros lemputė, pirmąkart nuskambėjo telefonas bei įvyko pirmoji žemės ūkio paroda. Tai tik keli Oginskių giminės nuopelnai Rietavui. Pirmoji buvo aplankyta Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, kurios kertinį akmenį pašventino pats vyskupas Motiejus Valančius. Pačioje bažnyčioje, kaip taisyklė, buvo ramu, tik keletas žmonių šmirinėjo ten bei šen. Šioje bažnyčioje galima pastebėti keletą įdomių dalykų. Kaip bebūtų man keista, bet bažnyčia netapo fundatorių Oginskių mauzoliejumi. Kita įdomi detalė – viename lange galima pamatyti šv. Irenėjų, turbūt retai kuriam žinomą šventąjį. Taipogi bažnyčioje yra pastatyta keletas stendų, susijusių su Rietavo istorija. Buvo staigmena aptikti garsaus mūsų lenktynininko Benedikto Vanago bendrapavardžio kunigo tragišką istoriją. Kokia ji, sužinosite apsilankę bažnyčioje.
Ilgai galvojau, ar aprašyti savo įspūdžius iš pasimatymo su ja. Ji – aistringa, kitaip kalbanti, nuolat pateikianti staigmenų, išliekanti paslaptinga iki pat paskutinės akimirkos. Be to, pasimatymas su ja tęsėsi kelias dienas ir ją pažinau daugiau važinėjant, nei savo pėdomis. Taigi, ilgai nevedžiojant už nosies, atskleisiu įsimintino pasimatymo detales su Žemaitija. Strimgalviais link krašto karaliaus Tai turbūt viena iš ilgiausiai mano planuotų kelionių Lietuvoje. Atrodo, kad planuoji iki menkiausių detalių, bet, kaip vėjui papūtus pienės pūkus, pasimatymo su Žemaitija eigoje planai taip ir lieka tik žemėlapyje. Vienas sunkiausių dalykų, pasirodo, buvo vietos, kurioje ilsinsimės savo pavargusius kūnus, paieškos. Ilgai ieškojus radome itin egzotiškai skambančią vietą – Rietavo senelių namus. Tarsi ir ne laikas dar būtų ten apsilankyti, bet veržtis tai veržėmės dėl paprastos priežasties – kainos ir kokybės santykio. Ir nenusivylėme. Apsistoję šiek tiek bandėme ilsėtis po atvykimo iš Vilniaus, nes turėjome laisvo laiko iki pramogos, kuri visiems kėlė jaudulį. Gulėdamas lovoje, staiga neramios dūšios pagautas, sugalvojau planelį, kurį įgyvendinome. Strimgalviais, kiek įmanoma skubėdami, aplankėme Medvėgalį, kuris, anot Č. Kudabos, yra „tarsi šio krašto karalius“ – centrinė tvirtovė, kuri gynė Žemaitijos žmones nuo kryžiuočių antplūdžių. Pasitiko mus Medvėgalis jau nyrantis į nakties sapną, o mūsų susitikimui užsakė vos nuo žemės pakilusius, greitai plaukiančius tamsius debesėlius, mums pasiguosdamas, kiek teko mirties jam matyti ginant kraštą nuo atėjūnų. Tarsi bijodama įsiterpti, jau beužgęstanti saulė dovanojo mums savo spinduliais padabintą raudoną plyšelį, tarsi akį, stebinčią mus, smalsaujančius keleivius. Turbūt buvome tiek Medvėgalio pakerėti, kad visi grįžome prie automobilio skirtingais keliais, siekdami pabūti vienumoje su šiuo seneliu, menančiu garbingą istoriją. Taip, vėl visi susirinkę, išjudėjome į tam tikrą nežinią, kur mūsų laukė nakties skraiste apsikabinęs slaptas kelias...
|
Sveiki !Esu Paulius Juzėnas, mėgstantis mankštinti pėdas po Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus. Archyvas
August 2016
Kategorijos
All
|