Aukštadvario istorijos verpetuose

„Įvažiuodamas į Aukštadvario miestelį, žmogus susižavi šiuo menku miesteliu, kuriame yra keliolika kalvoje išsidėsčiusių pirkių ir dvi žydų karčemos. Aukštadvaryje kasmet vyksta  trys jomarkai. <...> Mutantur tempora – ir šiandien čia vyksta turgūs, ir šiandien žmonės nusigeria, tik jau nebešoka, pritariant trankiai kaimo kapelos muzikai“. Tokiais įspūdžiais iš savo kelionės XIX a. viduryje pasidalino V. Sirokomlė (Liudvikas Kondratavičius), o kokie vaizdai mus pasitiks XXI a. amžiuje? Ar Aukštadvaris asocijuojasi tik su pravažiuojamu miesteliu, esančiu tik Trakų šešėlyje? Tai vieną karštą vasaros dieną pabandžiau išsiaiškinti vaikštinėdamas kartu su žmona.
Kelionę pradėjome simboliškai nuo ten, kur XX a. buvo švietimo švyturys – mokykla, dabar kiek pakeitusi savo funkciją, ir tapusia regionine gamtos pažinimo meka – Aukštadvario regioninio parko lankytojų centru. Įėjus vidun, mus pasitiko naujai įrengta ekspozicija, o vyr. lankytojų centro administratorė Ema Staniulionienė atsakė į man rūpimus klausimus. Pasisvečiavę ir gavę reikiamos informacijos, judėjome toliau. 

Aukštadvario dvaras

Paėjėję nutiestu pėsčiųjų taku, pasiekėme turbūt svarbiausią Aukštadvario veidą formavusią vietą – tai Aukštadvario dvarą, priklausiusį Liackų ir Malevskių giminėms. Nors dvaras pasitiko „plytos“ ženklu, tačiau, vienam paukšteliui pačiulbėjus, lengvai patenkame į dvaro sodybos teritoriją. Einant plačiu keliu prieš mus išdygsta gražiausia šio dvaro puošmena - 1837 m. pastatyti pagrindiniai dvaro rūmai. Turbūt šiuo keliu, kaip ir mes, atriedėdavo to meto garsios asmenybės – tai poetas Adomas Mickevičius, rašytojas Tomas Zanas, tautosakininkas Jonas Čečiotas, tapytojai Vladas Didžiokas ir Antanas Žmuidzinavičius, o šį garsių asmenų sąrašą vainikuoja prezidentas Antanas Smetona. Turbūt ne kiekvienas Lietuvoje esantis dvaras gali pasididžiuoti tokiais svečiais, sutinkate? Paėjėję už dvaro, pamatėme didžiulį kaštoną, vėliau liepų pavėsinę, šalia kurios pasisupome ant įrengtų sūpynių. Leidžiantis žemyn, pasiekėme ąžuolą, prie kurio buvo tradicija visiems Simono Malevskio svečiams sėdėti po šiuoju. Gal todėl ir ąžuolas gavo Adomo Mickevičiaus vardą. Tolėliau matėsi upėtakių tvenkiniai, su kuriais siejama viena legenda. Kai 1901 m. Bronislavas Malevskis kasė šiuo upėtakių tvenkinius, miestelėnai laidė kalbas, kad tikrasis šiojo tikslas yra ne tvenkinius įrengti, o rasti 1831 m. Dezyro Chlapovskio sukilėlių būrio karinę kasą. Akis paveizėję ir pasislėpę nuo didelio vasaros karščio, pamažu grįžome atgal į kelią. Dvaro istorijoje buvo metų, kai žmonės iš čia turbūt jau niekada nebeišeidavo (1955 metų įkurta tuberkuliozės ligoninė). 

Aukštadvario piliakalnis

Išėję iš Aukštadvario dvaro, patraukėme jau nebenaudojamu keliu per Verknės upelį. Mus pasitiko pagal 1938 m. Tado Mongirdo projektą statyto išlikusios tilto akmeninės ir betoninės sienos, šalia kurių žemiau įrengtas pėsčiųjų tiltelis. Perėję šį tiltelį, pasiekėme vieną žymesnių pietryčių Lietuvos archeologijos paminklų – Aukštadvario piliakalnį, aprašytą jau nuo XIX a. antrosios pusės. Pagal vieną padavimą, seniau čia stovėjusios pilies valdovo duktė nusprendė pasivažinėti. Iš pilies ji išvažiavusi gražia karieta, traukiama net keturių arklių. Karietoje buvo pilna pinigų skrynia ir šunelis. Besileidžiant nuo pilies kalno, arkliai pasibaidė ir karalaitę su karieta nunešė į Zamkelio ežerą. Po šio įvykio vietos gyventojai teigia, kad ežere kartais matydavo plaukiojančią gražią skrynią, ant kurios tupėdavo šunelis.  Deja, turbūt buvo pernelyg karšta diena, nes skrynios taip ir nepamatėme, tačiau išvydome besimaudantį jaunimą ir vakarykščių linksmybių įkalčius. Užpuškavę laiptais į piliakalnio viršūnę, apėjome garbės ratelį, prasilenkdami su gausia šeimyna. Tikriausiai taip prasilenkdavo ir piliakalnio gyventojai, šį piliakalnį naudoję net 1500 metų. 

Verknės senvagės šaltinis ir Aukštadvario turgaus aikštė

Nužvelgę tolius nuo Aukštadvario piliakalnio, nusileidome ir judėjome asfaltuotu keliu. O kaip norėjosi išsimaudyti: iš vienos pusės Zamkelio ežeras, iš kitos – Privalskio. Bet nugalėję norą maudytis, pasukome kairėn, kol priėjome nuorodą, ant kurios įsitaisiusi skulptūra „Vandens nešėja“. Priėjome Verknės senvagės šaltinį, prie kurio įrengtoje medinėje pakyloje prisėdome ant įrengtų suoliukų, laukdami savo eilės paragauti Aukštadvario apylinkių gyventojų itin mėgstamo vandens. Lankytojų gausa šis šaltinis man priminė anksčiau lankytus Svilės šaltinius Kurtuvėnų regioniniame parke.  2008 metais, kitoje Verknės senvagės pusėje, nepaisant dar Vlado Mongirdo išsakyto draudimo kasti šulinius netoli Verknės upės, iškastuose dviejose gręžiniuose atsivėrė „Naujoji Verknė“, kuri „padovanojo“ šiam kraštui nebūdingą gamtos reiškinį – smegduobes. Pagurkšnoję šaltinio vandens, kuris, pagal mūsų tradicijas laikomas itin tinkamas regėjimui, grįžome atgal į kelią. Deja, regėjimo jis nepagerino, nes nepastebėjome ant skardžio esančios it grybas po lapais Aukštadvario bibliotekos. Taigi, norint apsišviesti, reikia dar ir knygų skleidžiamą šviesą surasti. Taip praėję biblioteką, papuolėme į gyvąją istoriją – Aukštadvario turgų, kurio ribos pradėjo formuotis XVI amžiaus pabaigoje, o jo ribos kiek pakeistos XX amžiaus II ketvirtyje. Šokių neišvydome kaip anksčiau keliavęs V. Sirokomlė, tačiau pasijutome tarsi „Humanoje“ – beveik visos prekės buvo dėvėti drabužiai ir avalynė. Gaila, bet autentiškų aukštadvariečių aprangos neradome, o kiek nuošalėje esančių kelių ūkininkų produkcija nesusigundėme, tad judėjome toliau.

Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčia ir savanorių kapai

Nesėkmingai ieškodami pavėsio pėdinome toliau. Vilniaus gatvės kitoje pusėje pamatėme pašto namelį, kuriame, jei tikėtume archeologų spėjimais, anksčiau stovėjo karčema. Taigi, mielieji, kartais tokios vietos virsta malonių staigmenų, gavus siuntinį, vieta. Pripėdinome Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčią, prie kurios nebuvo nei vienos mašinos, kurios tikriausiai savo šeimininkus nutempė ne dvasią valyti, o kūną gaivinti. Po neramių laikotarpių ši istorizmo stiliaus bažnyčia galutinai buvo baigta statyti 1913 metais pagal Antano Filipovičiaus – Duboviko projektą. Mums ganėtinai pasisekė, nes bažnyčios durys buvo neužrakintos. Ir pakliūk Tu man į vargoninko rengiamą vestuvių ceremonijos repeticiją! Turbūt pirmas ir paskutinis kartas, kai taip nusišypso sėkmė. Pasižiūrėję bažnyčios interjerą tylūs it pelės išsliūkinome atgal į gatvę. Perėję ją pasiekėme Aukštadvario kapines, kuriose, pakopus į kalnelį, susiradau amžiną atilsį atgulusius Lietuvos kariuomenės šešto pėstininkų pulko savanorių Jurgio Baltrušio, Jono Urbono ir Stasio Berneikio kapus. Pagerbęs tylos minute, nusileidau atgal prie kelio, kur laukė žmona.

Kartuvių kalnas ir Marčažeris

Taip kartu, vos paėjėjus keliasdešimt metrų į priekį, pamatėme pušyse paskendusį Kartuvių kalną, kurio pavadinimas ne toks jau ir retas Lietuvoje. Anksčiau ši vieta galėjo būti Aukštadvario piliakalnio gyventojų šventviete. Šis vaizdinga vietovė gal ir ne veltui gavusi pavadinimą: anksčiau čia buvo kariami ar tai dvarininkui nusikaltę baudžiauninkai, ar tai 1863 metų sukilimo dalyviai. Užlipę nesibaigiančiais laiptais ant Kartuvių kalno, pušų paunksmėje atsisėdome ant suoliukų ir akis paganėme, kiek leido pušys, akis į 1960 m. užtvenkus Verknės upę susidariusį net iš penkių ežerų Aukštadvario tvenkinį. Palikęs žmoną ilsėtis, pasivaikščiojau Kartuvių kalnu ir radau keliuką, kuriuo automobiliais galima atvažiuoti. Nulipus nuo Kartuvių kalno buvo nesmagu toliau eiti keletą metrų šalikele prie intensyvaus eismo kelio. Taip atsidūrėme prie Marčažerio ežero, vieno iš kelių žaliųjų ežerų Aukštadvario regioniniame parke. Pasak legendos, sielvartaudamos moterys dėl savo pakartų vyrų ir sužadėtinių eidavo skandintis čia, o skenduolių kūnai, įsiūbavus juos, būdavo sviedžiami į tyvuliavusį Navos ežerą. Gaila, kad nepavyko prieiti prie pačio ežero, ir jame išsimaudyti, nes visa kranto linija apaugusi ir šis ežeras vos matosi. 

Šv. Dominyko bažnyčia ir dominikonų vienuolynas

Grįždami atgal prie pradinio savo taško Vilniaus gatve, pabaigai pasilikome gardžiausią kąsnį – Šv. Dominyko bažnyčią ir dominikonų vienuolyną. Pasukę į Technikumo gatvę, patekome į turbūt spalvingiausią vietą visame Aukštadvaryje. Eidami iš Technikumo gatvės palei šį pastatų kompleksą, pastebėjome ant įėjimo į pastato vidų kabančias lentelės, kurios skelbė, jog čia dabar įsikūrę šv. Domininko namai (pensionatas), Karaliaus Mindaugo profesinis centras bei šv. Ignaco Lojolos kolegija. Apėję aplink, patekome į vidinį kiemą, kuriame ant įrengtų suoliukų nusprendėme pasisėdėti, nes niekur neskubėjome. Ir taip nejučiomis, žvelgdamas į sienas, pagalvojau, kiek jiems teko matyti. Viskas prasidėjo nuo Liackų giminės, kuri įkūrė šv. Domininko koplyčią ir zakristiją XVII amžiuje. Vėliau, bėgant amžiams, šis pastatų kompleksas, atsirandant vis naujiems šeimininkams, keitė savo paskirtį: iš pradžių veikė katalikų bažnyčia ir vienuolynas su mokykla, nepavykus 1831 m. sukilimui, panaikintas vienuolynas, uždaryta mokykla ir bažnyčia paversta cerkve, 1915 metais, vokiečių žinioje pavirto javų sandėliu, 1919 metais atėjus trumpam bolševikams, tapo šokių ir teatrų sale, prasidėjus antrajai sovietų okupacijai vėl tapo sandėliu, vėliau restoranu, kol galiausiai 1991 metais grąžinta tikriesiems šeimininkams – katalikams. Kiek žmonių, kiek skirtingų interesų, kiek negandų šios sienos buvo mačiusios... Pailsėję baigėme apeiti šį kompleksą ir tarsi atsisveikindami jį palikome išeidami pro vartus, vedančius į niekur.

Pabaigai

Pasivaikščiojus po Aukštadvario miestelį, pajautęs jo istorijos verpetus, kuriuos lydėjo tiek pakilimai, tiek nuosmukiai, supratau, kad čia verta grįžti. Tad į klausimą, ar verta sustoti Aukštadvaryje ir pasivaikščioti, atsakymą jau žinojau. Verta dėl atsiveriančių vaizdingų panoramų, kurių matėme ne kartą eidami šiuo pasirinktu maršrutu, verta dėl spalvingos miestelio istorijos, atsispindinčios kultūros paveldo ir gamtos objektuose, verta dėl geros atmosferos iš spinduliuojančių aukštadvariečių šypsenų, matytų šiame pasivaikščiojime.  Atsisveikindamas jus palieku su tuo, kuo pradėjau -V. Sirikomlės aprašymu. „Išvažiavęs iš miestelio, atsigręžiau dar kartą, kad pamatyčiau bendrą Aukštadvario vaizdą iš kitos pusės. Iš čia buvo daug gražiau negu nuo Trakų pusės. Žavinga miestelio panorama. Nedidelis mūro dvariukas lyg šypsodamasis kyšo iš už sodo vaismedžių. Senoviška bažnyčia didingai kelia du savo bokštus virš senų liepų viršūnių. Nusileidus saulei, net kaimiečių pirkios buvo panašios į grįžtančius iš turgaus, apsivilkusius senomis sermėgomis, įraudusius, bet nelinksmai nusiteikusius svirduliuojančius kaimiečius“.