Šįkart pasidalinsiu įspūdžiais iš dviejų savaitgalio papėdinimų Pavilnių regioniniame parke. Po pirmo savaitgalinio papėdinimo nuotaikos dviprasmiškos. Iš vienos pusės, su artimais žmonėmis aplankiau viską, ką buvau numatęs, iš kitos pusės, likau it musę kandęs neatlikęs visaverčio testo savo kojoms Ribiškių kraštovaizdžio draustinyje.
Pirmasis savaitgalio papėdinimas
Pėdinti mieste, kuriame gyveni, iš dalies lengva, iš dalies sunku. Atrodo, kad per visą tą laiką esi apipėdinęs visas tuo metu žinomas vietas, bet kartu giliai širdyje žinai, jog tikrai nesi visko matęs ir smalsumas kirbėte kirba atrasti tai, ko nematei. Pėdinti pradėjome nuo Markučio dvaro, kuriame, vykdant Varvaros Puškinos testamentą įsikūręs literatūrinis Puškino muziejus (plačiau apie jį galite pasiskaityti čia ). Paveizėję Markučių dvarą ir jo apylinkes, pradėjome risnotis per bėgius į Ribiškių kraštovaizdžio draustinį, link Laimio kalno. Ribiškių kraštovaizdžio draustinio reljefas, pasak Č. Kudabos ( kuris, mano nuomone, buvo ir bus karalius Lietuvos gamtą mylinčių žmonių it Elvis Preslis rokenrolo pasaulyje), yra fenomenalus. Teko kiek pajusti šį fenomeną savo kojomis, kol pasiekėme 18 metų Laimio Janutėno kurtą kalną, gavusį Laimio vardą. Nuo Laimio kalno atsiveria toks platus Vilniaus kraštovaizdis, kad būtų buvę nuodėmė kiek ilgėliau ties juo nepasilikti: iš visų pusių buvo galima žvelgti į atsiveriančius tolius.
