Šįkart pasidalinsiu įspūdžiais iš dviejų savaitgalio papėdinimų Pavilnių regioniniame parke. Po pirmo savaitgalinio papėdinimo nuotaikos dviprasmiškos. Iš vienos pusės, su artimais žmonėmis aplankiau viską, ką buvau numatęs, iš kitos pusės, likau it musę kandęs neatlikęs visaverčio testo savo kojoms Ribiškių kraštovaizdžio draustinyje.
Pirmasis savaitgalio papėdinimas
Pėdinti mieste, kuriame gyveni, iš dalies lengva, iš dalies sunku. Atrodo, kad per visą tą laiką esi apipėdinęs visas tuo metu žinomas vietas, bet kartu giliai širdyje žinai, jog tikrai nesi visko matęs ir smalsumas kirbėte kirba atrasti tai, ko nematei. Pėdinti pradėjome nuo Markučio dvaro, kuriame, vykdant Varvaros Puškinos testamentą įsikūręs literatūrinis Puškino muziejus (plačiau apie jį galite pasiskaityti čia ). Paveizėję Markučių dvarą ir jo apylinkes, pradėjome risnotis per bėgius į Ribiškių kraštovaizdžio draustinį, link Laimio kalno. Ribiškių kraštovaizdžio draustinio reljefas, pasak Č. Kudabos ( kuris, mano nuomone, buvo ir bus karalius Lietuvos gamtą mylinčių žmonių it Elvis Preslis rokenrolo pasaulyje), yra fenomenalus. Teko kiek pajusti šį fenomeną savo kojomis, kol pasiekėme 18 metų Laimio Janutėno kurtą kalną, gavusį Laimio vardą. Nuo Laimio kalno atsiveria toks platus Vilniaus kraštovaizdis, kad būtų buvę nuodėmė kiek ilgėliau ties juo nepasilikti: iš visų pusių buvo galima žvelgti į atsiveriančius tolius.
Planuojant papėdinimą Pavilnių regioniniame parke kilo įvairių minčių: iš vienos pusės, šiame parke kartkartėmis apsilankydavau ir anksčiau, nes būdavo ranka pasiekiamas, iš kitos pusės, labai daug lankytinų vietų nebuvau aplankęs, nes šios esančios per „arti“. Šį papėdinimą pavadinti žygiu neapsiverstų liežuvis dėl nepadoriai mažo kilometrų skaičiaus. Kartu laukė ir dar viena staigmena – prie vieno iš draugų prisijungė kiti jo draugai, kurių nepažinojau, tad buvo smalsu, kaip šieji pėdins, ar reikės paskui lėkti, ar raginti juos kelti užpakalius ir judėti toliau.
Pėdinimo pradžia
Susitikau iš pradžių su viena drauge, o po to nupėdinome susitikti prie Šilo tilto stotelės su kitaiss. Komendanto žvilgsniu apžvelgęs visus susirinkusiuosius, paklausinėjau, ar vandens atsargų turi pakankamai, nes po paskutiniųjų savo žygių, nepasirūpinus vandens atsargomis, gali apsilankyti troškulys, limpantis kaip uodas prie kūno. Supratę, kad vis dėl to kai kuriems reikėtų įsigyti atsargų, pajudėjome prie Antakalnio Maksimos. Belaukiant vienų, įsidrąsinau pasikalbėti su nepažįstamaisiais – norėjau sužinoti jų žygiavimo patirtį, nuotykius ir pan. Man smalsu ir tuo pačiu naudinga sužinoti, nes tada galėjau susidaryti pirminį įspūdį, su kokiais žmonėmis teks susidurti ir... mintimis dėlioti maršruto pakeitimus, jei būtų reikalingi.
|
Sveiki !Esu Paulius Juzėnas, mėgstantis mankštinti pėdas po Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus. Archyvas
August 2016
Kategorijos
All
|