Tai buvo vienas iš tų papėdinimų, kai su drauge nebuvome apriboti nei laiko, nei kilometrų. Tiesiog mėgavomės stebėdami aplinką, vengdami pagrindinių vilniečių kelių, kurių išvengti buvo sunku. Pėdinant nebuvo logikos – tiesiog prisilaikydami bendros krypties sukdavome ten, kur pasirodydavo įdomu. Nors saulė buvo įkaitusi iki 28 laipsnių, tačiau dėka medžių paunksmės to karščio nepajutome.
Pėdinimo pradžia
Susitikome su drauge prie Žirmūnų troleibuso žiedo. Iš pradžių buvo linksma, kai vienas kito neatpažinome – buvo smagaus juoko, kai susipratome, kad esame kitoje gatvės pusėje, viltingai beieškantys vienas kito. Nusileidę laipteliais nuo žiedo, atsidūrėme iškart Kalvarijų memorialiniame draustinyje – viename iš didžiausių Kryžiaus kelio kompleksų Europoje, pradėto kurti po vykusio Lietuvos – Rusijos karo XVII a. Nesilaikėme griežtai stotelių, bet bandėme. Šiame etape dar buvo galima pajausti smagiai vingiuojančias Kalvarijų kalvas, nes reikėjo nusileisti tiek prie Trinapolio bažnyčios ir vienuolyno (istorijas apie vienuolyno gyvenimą galite pasiskaityti čia ), tiek Kryžiaus kelyje esančio šaltinio. Pirmas pojūtis, jog esame Vilniuje, buvo tada, kai pasiekėme Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, kur tuo metu vyko pamaldos. Iš vienos pusės, gerai, nes galėjome patekti į vidų ir prasižiojusia burna apžiūrėti bažnyčios interjerą. Po šios bažnyčios, šalia kapinių tvoros, nusileidome ir vėl kilome į kalvas.
