Šį žygį planavau kelias dienas, kai į galvą šovusi mintis negalėjo ramiai paleisti. Norėjau aplankyti daugmaž visus likusius neaplankytus Sirvėtos regioninio parko objektus nuo pirmojo žygio prieš porą savaičių. Pradėjau susirašinėti su regioninio parko kraštotyrininku Mariumi dėl Vaikūčių akmens – nebuvau radęs internetuose jokių užuominų, kokia tikslesnė šio paslaptimis apgaubto akmens vieta. Ačiū Mariui, kuris mielai nurodė man apytikslę akmens vietą, nes pats tikslių koordinačių neturėjo. Su draugais planavau, kur mums reikėtų susitikti – jie pasikuklino žygiuoti visą maršrutą. Sutarėm, kad nespėjus man iki Stanislavavo ateiti laiku, jiems reikėtų aplankyti du objektus – Lino verdenės šaltinį ir Kochanovkos bokštą.
Pėdinimo pradžia
|
Atvažiavus į Šventą, oras buvo subjuręs – dulksna, protarpiais perauganti į lietų. Kirtęs Šventos mitologinį taką, įveikęs kelias įkalnes bei pirmąją brastą, pasiekiau Stūglių piliakalnį. Trumpai pavėpsojęs į atsiveriančią panoramą pagalvojau, ar Stūglių piliakalniui priklauso apačioje esanti sodyba, ar ne. Klausimas liko atviras kaip ir prakiuręs dangus.
|
Palikęs šį atvirą klausimą nusileidau nuo piliakalnio ir judėjau toliau. Vėl pasitiko aptvarkyta brasta ir žmonių pėdos, nurodančios, kur geriausiai ją praeiti. Akį patraukė „trys viename“ esantys prūdeliai – ir kam, galvoju, žmogui tokiam mažam plote, jie reikalingi? O gal tai gamta sukūrė? Bet ne, labai jau nudailinti krantai. Tikriausiai nepasidalinta buvo, kas kokiam prūdelyje savo kūną mirkdys, nes šalia esančio apipelkėjusio ežero nepakako. O po to akys vos ne šoktelėjo ant kaktos pamačius Kulniškės kaimo avant – garde : prieš akis, nuimtu dangčiu, pražiota burna savo aukų laukė geltonas konteineris. O po jo lyg žmogus, lyg daiktas, žiemine kepuraite ir dviem „bambaliais“ rankoje pasitiko Maliūniškių sargas. Neblogas taktinis ėjimas, pagalvojau, nes nuviliojo akis nuo apžvalgos bokšto. Užkopęs į jį, pasimėgavau lietumi ir ryškiu pilku dangumi.
Nusileidęs nuo bokšto, per plentą nėriau žemumon prie Bėlio ežero. O ten – apsauginiai pylimai, kad mašinos nepravažiuotų, bet žmogus galėtų praeiti. Viskas aplink tvarkoma, trinkelės dedamos – tik galvoju, o kaip darbininkams ten privažiuoti, jei patys sau kelią užsitvėrė? Tikriausiai arba pro antrą galą, arba pamėgę iki darbo vietos pėsčiomis ateiti. Įrengti liepteliai, mažas apžvalgos bokštas lyg ir sufleruoja, jog viską sutvarkius, ši vieta neatsigins tiek vietinių, tiek prašalaičių. Tik šiukšliadėžių nereiktų pamiršti, o dar geriau – reguliariai jas ištuštinti. Ėjau iš pradžių aplink ežerą, kur kelią pastojo mažas upeliukas, gal iš šaltinio energijos besisemiantis, o gal iš akmenimis išgrįsto tekėjimo takelio pasidaręs toks kuklus, jog vienu žingsniu galima jį pereiti. Išlindęs prie Maliūniškės vienkiemio, pamačiau didelę brastą ir galvojau, kaip čia apeiti. Aptikau kadaise akmeninėmis sienomis buvusio pastato liekanas, šiek tiek paklaidžiojau ir grįžau atgal prie jų. Žmonės sau sutręšusiais medeliais taką pasidarė, o aš juo pasinaudojau.
Nuotykiai prasideda
Ir, vėl įlindęs į mišką, pradėjau leistis iš Sėtikio ežero ištekančios Žeimenėlės upelio, apsupto iš visų pusių pelkėtų vietelių. Pasižiūriu iš vienos pusės – tiek nedaug reikėtų pereiti, o jokio perėjimo nesimato. Ką daryti? Grįžti atgal ar.... palauk, pastebėjau šernų išmindžiotą takelį. Ačiū jiems, nes tuo takeliu eidamas priėjau vietelę, kurią šiek tiek pasistengus galima peršokti. Pavyko. Jau galvojau, kad visos dilemos išnyks it dūmas, bet gavau per veidą šlapiu skuduru, o tiksliau keliais upeliais su šlapynėmis. Braunantis per medžius, smarkiai gavau ausin nuo sausuolio – apie tai jis man priminė beveik visą kelią. Ką gi, pasišuoliavom per upeliūkščius, o kas toliau? Taip, mielieji, mane pasitiko bebrynė. Galvojau, gal pasinaudoti bebrų užtvanka, kad pereičiau, bet pastebėjau šalia nežinia kieno – bebrų ar gamtos – suformuotą lygų tiltelį, padengtą žeme. Pagaliau atradęs miško takelį, juo nužygiavau prie Lino verdenės šaltinio. Ežeras, tiltelis, miškas – taip viliotų ilgėliau pabūti. Šalia šaltinio sutikau seniūnijos darbuotoją, beruošiančią vaišes talkos dalyviams. Išsikalbėjome. Ji – iš šių apylinkių, turinti šalia sodybą ant kalno. Tikriausiai kiekvienas metras čia jai yra žinomas. Atsisveikinome ir pajudėjau link Juodeliškės pilkapyno.
Eiti toliau ar sugrįžti? Antras nuotykių dublis
Apėjęs Juodeliškės pilkapius, žemyn mišku nusileidau vėl prie Žeimenėlės upelio, nuo kurio laukė stati įkalnė su savotišku „šlagbaumu“ – nuvirtusiu medžiu. Išėjęs į asfaltuotą kelią, gailiu žvilgsniu pažvelgiau į artimais esantį kelią – jis dar turi palaukti savo eilės, nes už ilgos įkalnės laukia kitas kelias, vedantis prie Adamavo ąžuolo. Bežygiuojant asfaltuotu keliu, girdžiu, jog iš nugaros važiuojanti mašina lėtina greitį ir prie manęs sustoja. Atsisuku, o ten senukas rankomis mosikuoja, jog lipčiau vidun. Atgal rankų mostais atsakau, jog važiuok savo keliais, dieduk, nenoriu gadintis nuotaikos, nors tuo pačiu keliu reikės greitai grįžti. Adamavo ąžuolas įspūdingas, nes, galima sakyti, stovi laukuose. Patinka tokie galiūnai ąžuolai. Ir vėl atgalios, prie graudžiai nužiūrėto kelelio. Pasukus juo, nujaučiau, jog bus. Bus nuotykių. Taip ir nutiko. Paėjėjus kelis šimtus metrų pasijutau burtininkės gamtos apgaudinėjamas: tai kelias yra, tai kelio nebėra. O kur dar bebro sudarytos kliūtys. Apėjęs pelkę ir perbridęs brastą, lengviau atsikvėpiau. Gal nuotykiai baigsis? Taip, jie baigėsi, tačiau panorama išplėšė gailų juoką – priešakyje ilgas kelias. Praėjęs pro kaimo medžių pjovėjus, kurie nelabai skyrėsi nuo kelio spalvos, mišku patraukiau link Darinės bunkerio. Pastatytas paminklas, ilgas bunkeris, kryžius ir nevystančios gėlės – toks bent jau susidarė įspūdis. Iš po jo pasiekiau Stanislavavą, kuriame turėjau susitikti su draugais.
Malonus siurprizas ir gražios panoramos
Belaukiant ant Stanislavavo dvaro laiptų atvykstančio palaikymo, pradėjau smaguriauti pasiimtu maistu. Skanus tas maistas, kai pirmąkart burnoje atsiduria 13 h :) Atlėkus draugams, buvau nustebintas vieno draugu pasirodymu – nesitikėjau, jog prisijungs, tačiau, kaip pats sakė, likus pusvalandžiui iki kito draugo išvykimo, persigalvojo. Apžiūrėję dvarą ir piramidinį ąžuolą (buvo iškilę ginčų, ar tai apskritai ąžuolas), patraukėme link kito Stanislavavo ąžuolo. Gerai, kad asfaltuotas kelias tuoj išnyko iš horizonto. Ir prasidėjo panoraminiai vaizdai žygiuojant pro Neversčius, Kirkučius, Janonis ir Šukėniškę. Be gražių vaizdų, iškilo klausimas, ar tolumoje matomas bokštas priklauso tiems, kurie gaisrus gesina, ar tiems, kurie mobilųjį ryšį teikia. Atsakymą radome už kelių kilometrų, arčiau priartėję prie bokšto. Gerai, kad draugo žmona nesilažino, nes kitaip būtų reikėję kitą aukštą draugą ant pečių nešti. Pasiekę tolimiausią maršruto tašką – Staškinės ežero regyklą, šiek tiek atsipūtėme. Laukia dar ilgas kelias, o gerti ir valgyti norisi.
Lietus, saulė, lietus, pieva ir ilgai lauktas piliakalnis
Vos tik nusileidome nuo Staškinės ežero regyklos, prasidėjo kupstai kupsteliai, pelkėmis aplipę. Žygiuoti buvo sunkoka, daug jėgų atimdavo šokinėjimai, akys buvo užimtos ne panorama, o nudabintos į esančią pievą. Jei būtume gandrai, galėjome turėti sočius pavakarius. Prižygiavus eglyną, lietus truputį leido pasislėpti nuo nuovargio bei padovanojo vaivorykštę. Eidami Kančiogino ežero pakraščiu ir perlipę upeliuką, laukais išlindome į kelią. Iškart visos striukės ir kiti apdarai atgulė laukti šaltesnių laikų. Pro Purvėnus, Gudelius judėjome toliau. Jaučiausi kaip šašlykas, pamažu kaitinamas ir skleidžiantis neblogą nosiai kvapą. Kadangi atsidūrėme ne toje vietoje, kaip tikėjausi ir negalėjau parodyti kelio per mišką link piliakalnio, pasiekėme Jauras. Nuo jauros kojos kiauros – yra toks posakis lietuvių kalboje. Deja, ne kojos buvo kiauros, bet visas kūnas nuo prakaito. Bet nesigailiu, nes nuo kito Margežerio ežero kranto atsivėrė puikus Kačėniškės piliakalnio vaizdas. Kiek pailsėję, pro miškus, per rąstgalį pasiekėme ir patį piliakalnį. Motyvavo mus tai, kad laukė ilgas laiptelių maratonas. Užkopę ant jo, kiek atsipūtėme ir judėjome link Bijutiškės vienkiemio.
Ar dar kas turit vandens ir kiek dar liko eiti, Pauliau?
Nuo Bijutiškės vienkiemio pasiekę gerą žvyrkelį greitai pasiekėme Bielionių dvarvietės kone vienintelį likusį atributą – tai klevų alėją. Po jos prasidėjo Vaikūčių akmens paieškos. Nustebome, kad kelias, kuriuo turėjome žygiuoti, buvo... šviežiai suartas. Taip, pagalvojau, kaip tik mums, nes mes ir taip mažai prisižygiavę esame. Apėjome lanku šį kelią pro sodybą, vėliau pro mažą pušynėlį ieškoti ant kalno papėdės akmens. Gerai, kad šalia žygiavęs draugas tarp medžių pamatė kažką panašaus, ko ieškojome. Pasikvietėme likusius draugus, šiek tiek atsipūtėme (o aš džiaugiausi, kad radau šį akmenį, iš dalies padedamas Sirvėtos regioninio parko kraštotyrininko Mariaus) ir judėjome toliau. Vaikūčiuose pražygiavus lauke pro vieną sodybą, draugas netikėtai pasakė burtažodį: o gal reikėjo paprašyti vandens iš šulinio? Apsisukau. Paprašiau. Sutiko. Pasikalbėjome. Ir troškulys numalšintas, ir nuotaika pagerėjusi. Gražuliuose jau visi norėjome pasiekti Šventą (gal tiksliau aš paskutinis pradėjau apie tai galvoti, nes kiti jau anksčiau buvo pradėję tiekti ant liežuvio galo klausimus, kiek mus dar žygiuoti). Paskutiniai aplankyti objektai buvo prie Aučynų: piliakalnis ir kryžius (į kapines jau nebenorėjo draugai eiti). Ir, išėjus į finišo tiesiąją, apturėjau dar vieną įdomų nutikimą. Vėl kažkas važiuoja iš galo, vėl lėtina tempą. Vietoje klausimo: „gal pavežti?“ sulaukiau kito: „Ar nematėt pudelio“? Taip, jei ir būtume matę, jau nelabai būtume jį gainioję, jog pas šeimininką sugrįžtų. Ir ilgai laukta Šventa buvo pasiekta. Daugiau foto galite pasižiūrėti čia.
Skaičiai skaičiukai
Nužygiavau viso labo tik 51,2 kilometrus. Norėjosi daugiau, tačiau nestandartinis kelias per pelkes ir pievas atėmė daug jėgų ir sulėtino tempą. Aplankyta, apžiūrėta 17 regioninio parko objektų. Vidutinis greitis, neskaitant sustojimų buvo 4,8 km/h. Yra kur tobulėti.
