Atvažiavus į Šventą, oras buvo subjuręs – dulksna, protarpiais perauganti į lietų. Kirtęs Šventos mitologinį taką, įveikęs kelias įkalnes bei pirmąją brastą, pasiekiau Stūglių piliakalnį. Trumpai pavėpsojęs į atsiveriančią panoramą pagalvojau, ar Stūglių piliakalniui priklauso apačioje esanti sodyba, ar ne. Klausimas liko atviras kaip ir prakiuręs dangus.
|
Nusileidęs nuo bokšto, per plentą nėriau žemumon prie Bėlio ežero. O ten – apsauginiai pylimai, kad mašinos nepravažiuotų, bet žmogus galėtų praeiti. Viskas aplink tvarkoma, trinkelės dedamos – tik galvoju, o kaip darbininkams ten privažiuoti, jei patys sau kelią užsitvėrė? Tikriausiai arba pro antrą galą, arba pamėgę iki darbo vietos pėsčiomis ateiti. Įrengti liepteliai, mažas apžvalgos bokštas lyg ir sufleruoja, jog viską sutvarkius, ši vieta neatsigins tiek vietinių, tiek prašalaičių. Tik šiukšliadėžių nereiktų pamiršti, o dar geriau – reguliariai jas ištuštinti. Ėjau iš pradžių aplink ežerą, kur kelią pastojo mažas upeliukas, gal iš šaltinio energijos besisemiantis, o gal iš akmenimis išgrįsto tekėjimo takelio pasidaręs toks kuklus, jog vienu žingsniu galima jį pereiti. Išlindęs prie Maliūniškės vienkiemio, pamačiau didelę brastą ir galvojau, kaip čia apeiti. Aptikau kadaise akmeninėmis sienomis buvusio pastato liekanas, šiek tiek paklaidžiojau ir grįžau atgal prie jų. Žmonės sau sutręšusiais medeliais taką pasidarė, o aš juo pasinaudojau.