Išvyka į Asvejos RP buvo kiek neįprasta – susisiekus su parko darbuotoju Linu Vaitkevičiumi suderinome laiką, kada būtų galima atvykti. Kadangi susitarėme susitikti po pietų, nusprendžiau, kad reikia iki susitikimo nors kiek kojeles pramankštinti. Kartu su manimi važiavo ir Eglė, pėdinusi praeitame žygyje Asvejos RP. Atvykome ir pasistatėme automobilį prie Dubingių miestelio kapinių. Buvau sudaręs palyginti trumpą maršrutą, kuriame nuotykių neturėtų būti. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, dievas juokiasi.
Maži istoriniai atgarsiai ir netikėti nuotykiai
Rudenio panorama nuo kalvelės
Išlipę iš automobilio, Ąžuolyno gatve patraukėme link Bijutiškio. Kiek paėjėjus, dešinėje pusėje pamačiau senąjį Dubingių mokyklos pastatą, kurį apžiūrėjome iš kelių pusių. Bandžiau įsivaizduoti, kaip daugiau nei 120 metų tarnavusiame pastate klegėjo mokiniai, o mokytojai rusų, lenkų ir lietuvių kalbomis bandė perteikti mokiniams tuometines mokslo žinias. Toliau perėjome kiton gatvės pusėn ir pamatėme paminklą „Nužudytiesiems Armijos Krajovos 1944“. Dubingių apylinkėse, vykstant II pasauliniam karui, siautėjo „Armia Krajowa“, surengusi šiose apylinkėse ne vienas skerdynes, kuriose žuvo 300 šio krašto gyventojų. Pagerbę žuvusiųjų atminimą, judėjome tolyn. Vienoje sankryžoje pamačiau tikriausiai dirbtinę kalvelę, į kurią užlipome. Norėjau pasižiūrėti, kaip ruduo nudažė apylinkes. Nusileidę pėdinome toliau. Pagaliau nusukome nuo asfaltuoto kelio. Priėję vieną sodybą, kuri vos matėsi pro eglyną, pasukome dešinėn ir beveik nusileidome prie Beržos ežero. Kelias, kuriuo ėjome, seniai benaudotas, kol galiausiai virto sunkiai praeinamu. Kaip tik pamačiau kitoje pusėje sodybą. Bandžiau eiti ten, bet pamaišė tvora. Ką gi, galvojau, teks brautis. Tačiau paskutinę akimirką pamačiau tvoroje esančius vartelius. Pro juos praėję, iškart užkopėme stačiu šlaitu, kurio viršūnėje buvo kelias. Šiuo keliu judėjome toliau. Ir, kaip ir buvo galima tikėtis, pabaigoje mūsų laukė vartai. Jau buvau Eglės paklausęs, ar esanti šokli – nusiteikiau, kad teks pašokinėti. Ir, kai jau priėjome vartus, ir jau buvau besiruošiąs padėti Eglei juos perlipti, Eglė pastebėjo, kad grandinė yra tik perkišta per spyną. Taip ir neteko per vartus šokti. Uždėję vėl grandinę ant spynos, pasukome dešinėn. Ir mus pasitiko 2001 m. nuvytęs, bet nepraradęs savo 31 metrų aukščio Beržos ąžuolas. Prie šio ąžuolo kiek stabtelėjome, nes Eglė ieškojo geocaching‘o lobio. Jį suradus, judėjome pro Beržos sodybą vedančiu keliu.
Paieškos ir Jurkiškio upelio pažintinis takas
Kiek paėjėjus žvyrkeliu, pasukome link pelkinio raisto. Ten tikėjausi rasti Ciūniškių akmenį, dar Meškos stalu vadinamą. Situacija buvo panaši kaip praeitą kartą: Eglė laukė šalia, kol Paulius po raistą šernų pramintais takeliais akmens ieško. Deja, paieškos buvo nesėkmingos. Nesinorėjo gaišti, nes laiko daug neturėjome. Išlindome atgal į žvyrkelį. Juo einant, aptikome ženklą, kad iki Jurkiškių upelio pažintinio tako likusius 300 metrų rekomenduojama nueiti pėsčiomis. Jurkiškių upelio pažintinis takas įrengtas šiais metais bei įtrauktas į gražiausių Lietuvos pažintinių takų dešimtuką. . Jurkiškių upelio ilgis tėra 1,2 km, tačiau per šį atstumą nukrenta net 12 metrų – ar nepanašu į kalnų upelį? Iš pradžių tenka laiptais įkopti į statų upelio šlaitą, nuo kurio, einant toliau, galima pasigrožėti atsiveriančia panorama. Visame take yra stendai, supažindinantys nuo upelio biologinės įvairovės iki reljefo ypatumų. Nusileidęs prie Jurkiškio upelio, laukiau, kol Eglė vėl suras lobį. Pasigrožėjau Jurkiškio akmeniu, dar Puntuko vaiku vadinamu. Vėliau, už esančio tiltelio atsisėdau ant virtuolio kamieno ir tiesiog klausiausi upelio čiurlenimo. Kai Eglė rado lobį, vėl pakilome ant kitoje pusėje esančio šlaito. Besibaigiant takui laipteliais nusileidau darkart prie upelio ir jį, dėka esančių akmenų, perėjau ir, kiek papėdinęs, vėl sugrįžau į taką. Taip, prisiragavę įspūdžių, grįžome atgal į Dubingius ir užsukome į Asvejos regioninio parko direkciją, kuri įsikūrusi buvusioje karčemoje.
Su Asvejos RP darbuotojais
Asvejos RP kiek pasikalbėjęs su darbuotojais išvykome apžiūrėti mano nerastų akmenų. Pirmąjį aplankėme Ciūniškių akmenį. Teko kiek nusivilti, nes šiandien buvau labai arti jo, bet nesugebėjau pamatyti. Jis juk tikrai nemažas, o jo forma primena stalą. Gal ne veltui jis Meškos stalu vadinamas. Apžiūrėję jį, grįžome atgal į Dubingius, kuriuose pasiėmėme dar vieną darbuotoją ir vykome pasižiūrėti Majo akmens. Pasak legendos, 1863 metų sukilėliai gegužės mėnesį buvo susirinkę prie Majo akmens ir išraižę užrašą „1863“. Atvykę į aikštelėje, kurioje buvo medžiotojų bokštelis, patraukėme link Majo akmens. Iš pradžių atrodė, kad guminius batus veltui turėjau – galėjau praeiti dar kadaise įrengto takelio liekanomis (taką, kiek atsimenu, buvo įrengęs girininkas apie 1970-uosius metus). Ir taip lengvabūdiškai galvojant, įsmigau iki kelių pelkėn. Nei į priekį, nei atgal. Vos ne vos, už rankomis suėmęs guminį batą, ištraukiau vieną, po to kitą koją. Taip prie akmens, atsargiais judesiais, ir atsiradome. Majo akmuo, tiksliau jo didelė dalis yra Purvinės upelyje. Akmuo, kaip ir Puntuko, yra rapakivi. Bandėme ieškoti 1863 metų sukilėlių užrašo, tačiau nepavyko jo rasti. Taip, kiek pabuvoję prie akmens, sugrįžome atgal į mašiną. Grįžę į Asvejos RP direkciją, dar pasižiūrėjome, kaip įrengtas lankytojų centras. Lankytojų centre galima susipažinti su parko vertybėmis, lankytomis vietomis, maršrutais, pamatyti iš Dubingių piliavietės rastais radiniais, pasižiūrėti menininkų ekspoziciją. Rekomenduoju užsukti ypač tiems, kurie šiame parke lankosi pirmą kartą, nes galėsite ne tik susipažinti su pačiu parku, bet ir gauti patarimų iš darbuotojų. Taip apsižiūrėję ir atsisveikinę su kitais parko darbuotojams, kartu su kultūrologe Rima Bareikiene ėjome į Dubingių miestelio kapines. Ten palaidotas III pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pulko eilinis Simas Milašius, 1922-10-08 susišaudymo su Lenkijos kariškiais metu žuvęs ties Kužų kaimu ir 2 nežinomi Lietuvos kariai, žuvę 1920 m. Šiems kariams pastatyti betoniniai kryžiai pagaminti pagal 1927 m. įsteigtos Karių kapų tvarkymo komisijos priimtą dailininkų Antano Aleksandravičiaus ir Adomo Varno Lietuvos kario kryžiaus projektą. Pagerbę žuvusiuosius, prie palikto automobilio atsisveikinome ir judėjome link namų.
