Jiezno galybės ir pasididžiavimo paieškos
Savo žygį pradėjome nuo Jiezno barokinės bažnyčios, kurios ištakos siekia XVI a. Apėję ją ir aplankę kunigų Jono Daunoro, Aleksandro Šaulinsko ir Vincento Vaičiulio kapus, judėjome toliau. Mus pasitiko Jiezno senosios kapinės, į kurias patekome praėję vartus-varpinę, tik vieną išlikusią. Judėjome tiesiai link šv. Kryžiaus koplyčios, nuo kurios tęsiame karių paieškas. Bet prieš tai išvydome išskirtinį seną kapą, kuriame 1838 m. palaidotas Stanislovo Moravskio (apie kurį kiek vėliau sužinosite) tėvas – paskutiniojo Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio šambelionas Apolinaras Moravskis. Toliau judėdami į kairę, radome lietuvių savanorių kapus, kurie buvo sutvarkyti visai neseniai, pakeičiant senus sudūlėjusius paminklus. Šie savanorių kariai žuvo Jiezno kautynėse, kurios, kartu su Kėdainių ir Alytaus mūšiais, buvo pirmasis Lietuvos savanorių kovos krikštas. Šie aštuoniolika savanorių, daugiausiai kilusių iš Vilkaviškio krašto, žuvo ypatingomis aplinkybėmis, kurių nepaminėti būtų nuodėmė. Šios 1919 m. vasario 10–13 d. Jiezno kautynės gali būti laikomos pirmosiomis lietuvių pilietinio karo kautynėmis, kuriose skirtingų barikadų pusėse kovojo lietuviai. Jiezną buvo užėmęs „lietuviškasis“ VII bolševikų pulkas. Vykdant pirmąjį puolimą 1919 m. vasario 10 d., lietuvių savanorius išdavė lietuvių kuopos I būrio karininkas J. Cetuchinas, kuris savo būrį atvedė tiesiai į bolševikų rankas. Į nelaisvę buvo paimti aštuoniolika kareivių, kuriuos vėliau kardais užkapojo žiaurumais pagarsėjusi 5-oji Judino vadovaujama Baltijos kareivių kuopa. Atidavę pagarbą žuvusiems mūsų krašto savanoriams, „persikėlėme“ į sovietinių karių kapines, kuriose palaidotas 184-osios divizijos štabo viršininkas papulkininkas ir kiti 44 nežinomi kareiviai. Kas mane stebino, kad apie tai informuojantis užrašas pirmiausiai pateiktas rusų kalba, o tik po to lietuvių. Manau, kad taip neturėtų būti.
Išėję iš kapinių, vingiavome Jiezno gatvėmis, kol galiausiai, išėję prie Jiezno ežero, patekome į buvusio Jiezno dvaro sodybos likučius. Mus pasitiko ne tarnai ar didikai, o... ožkos. Kai kurie iš mūsų negalėjo atsispirti ir nusprendė pavaišinti jas nuskabyta žole. Kadaise dvaro sodybos parkas buvo itin didelis, tačiau dabar belikę tik jos likučiai. Pirmiausiai pamatėme sugriuvusį, aptvertą kumetyno pastatą, o kiek paėję tolėliau išvydome išlikusį dvaro rūmų fligelį, su prilipdytu trečiu aukštu sovietiniais metais. Taigi, mielas skaitytojau, reikėtų truputėlį supažindinti ir su garsia gimine, stačiusia be galo ištaigingus rūmus. Tikriausiai esate girdėję ar buvę tokiuose garsiuose pastatuose kaip Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, kuri buvo paskelbta viena gražiausių bažnyčių pasaulyje, ar Pažaislio vienuolynas? Jei taip, tai tikriausiai žinote, kad šių, kaip ir kitų pastatų fundatoriai, buvo Pacų giminė. Čia Pacai buvo pasistatę tokius puošnius rūmus, kad net Jonas Kazimieras Vaza apie juos pasakė: „Wart Pac palaca, a Palac Paca“ (verti Pacai rūmų, o rūmai Pacų). Deja, tos buvusios rūmų galybės ir puošnumo belikusios tik nuotrupos, kurias atgaivinti padėjo visai netikėta pažintis. Kitoje Trakų g. pusėje pamatėme dar vieną išlikusį dvaro pastatų komplekso statinį – ūkinį pastatą. Paėjome už jo link parduotuvės, o Vida užsižiūrėjo į ūkinio pastato langą. Ir prisižiūrėjimas, juokais tariant, mums kainavo itin daug laiko. Kodėl? Mus įleido pagyvenęs vyras, kuris, kaip viščiukus, įtraukė į didingą Pacų giminės istorijos pasakojimą, aprodė buvusį dvaro rūmų maketą, atkuriamą kultūrinį, tiesa, tik medinį, paveldą. Jo darbai puošia Jiezno bažnyčios altorių. Taigi, susipažinkite – Vytautas Gusas, norintis, kad jį vadintų tiesiog Vytuku. Kad ir kaip būtų įdomu man ir Vidai, tačiau kiti bendražygiai muistėsi vietoje, norėdami jau eiti, tačiau Vytukas nepaleido. Norėjo dar ir dar mums papasakoti – deja, čia jau mums reikėtų atskiros dienos Jiezno pažinimui, o mums dar dešimtys kilometrų laukia.... Manau, kad sugrįšiu dar kartą pas Vytuką specialiai – taip išpirksiu mūsų skubėjimo kaltę. Pasiėmiau jo telefono numerį. Po tokios netikėtos istorinės pamokėlės pajudėjome iš Jiezno. Vos tik palikus Jiezną, jau buvome trumpomis rankovėmis – darėsi karšta. Taip vieškeliais patraukėme prie Verknės upės, o dar tiksliau prie Jundeliškių hidroelektrinės. Nuo čia, kaip sakiau savo bendražygiams, prasidės tikrieji mūsų nuotykiai.
Elektrifikacijos ir memuarų keliais
Jundeliškių hidroelektrinė – tipinis sovietinės elektrifikacijos, pasibaigusios Lietuvoje 1961 metais, pavyzdys. 1955 metai, prasidėjo Jundeliškių hidroelektrinės statybos, kurios vis tiek, dėl projektavimo ir kitų trikdžių, nepasiekė numatytos galios. Apylinkių gyventojai tarsi lažininkai bet kokiu oru statė šią hidroelektrinę, o trūko visko: pradedant armatūra baigiant... darbo įrankiais. Darbininkai tik antraisiais metais sulaukdavo parduotuvės ant ratų – atvažiuodavo sunkvežimis, kuriame be neįkandamų batonų, surūgusio mineralinio vandens ir kitų menkaverčių prekių ne itin ko ir būdavo, tad tekdavo visiems darbuotojams iš savo trobesių temptis, kad badas į akis nežiūrėtų. Po visų vargų, 1958 metais elektrinės statybos buvo baigtos. Pėdinant per pačią hidroelektrinę, kvapas keliose vietose buvo ne itin aromatingas. Paveizėję į gaudančias grobį šokinėjančias žuveles, pajudėjome toliau.
Prieš mus atsivėrė vienintelis išlikęs Paverknės dvarelis, kuriame paskutinius penkiolika metų gyveno gydytojas, teisininkas, memuaristas Stanislovas Moravskis, kuris dėl uždaro gyvenimo būdo davė Jundeliškių dvarui „atsiskyrėlio“ vardą. Apie savo gyvenimą dvare S. Moravskis rašė savo geram draugui: „,Tuo tarpu pro mano langą matyti nemažai dalykų, kuriuos Tamsta nelengvai sostinėje surastum. Visų pirma nerasi ten, Tamsta, tokio lango. Nes tai rėmas, tiuliu apkaltas, per kurį aš viską matau, o manęs niekas pamatyti negali, dėl kurio kambaryje visuomet palaikomas grynas oras.<...> O prieš tą tiulį yra nedidelis kiemelis, kurio viduryje - gėlių klomba, po kairei - alksnių miškelis, o užpakalyje - nedidukas Kotrynos kanalas, toliau - suarta dirva, kurioje šiuo metu sėja kviečius, dar toliau - žmonės, kurie jau užsėtą dirvą akėja, už jų - miškelis, o po dešinei vaikštinėja, penkiolika puikių kaplonų". O ar nebūtų malonu šiuos S. Moravskio žodžius išgirsti autentiškoje aplinkoje – Jundeliškių dvare – kaip ir jo kelionių apybraižos „Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda“ ar knygos „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje“ ištraukų? Ten rengiami tradiciniais tapę skaitymai. Su mintimis kada sudalyvauti tokiuose skaitymuose, bei paveizėję į nederančius plastikinius langus pajudėjome link sekančio objekto, kurio vos nepraėjome. Einant tolyn keliukas vis siaurėjo, o Narupės upeliuką tiesiog perėjome be didesnio vargo. Tikriausiai jis buvo lengviausiai pereitas upeliukas per visą žygį. Užlipę ant kalniuko, jau įsismaginome spartinti žingsnį, bet atsitiktinumo dėka pasižiūrėjau, kad po dešine turėtų būti Babrionių piliakalnis. Gerai, kad nebuvome pernelyg nutolę, kad reikėtų grįžti. Piliakalnis apaugęs lapuočiais ir eglynais, atsiveriančiu vaizdu negalėjome grožėtis, tik įsivaizduoti, koks jis būtų, jei būtų pašalinti medžiai. Šį piliakalnį metai iš metų ryja Verknės upė, prisideda ir Narupės upeliukas. Atėję iki skardžio prie Verknės upės, pasukome atgal.
Išėję į palaukę, pasigrožėjome ant medžio prikabintomis pašto dėžutėmis. Ir galvojome, ką daryti, kad judėti toliau: ar eiti nežinia kiek kilometrų į kitą pusę geru žvyrkeliu, ar eiti trumpesniu keliu su nuotykių galimybe? Pasirinkome pastarąjį variantą. Norėjome praeiti vieną iš Babronių sodybų, kai iš jos pasirodė pagyvenusi porelė. Vida, mūsų atstovė žygiams, pakalbino ir sužinojo, kad reikėtų eiti pro kitą sodybą, nes ten yra pramintas takelis šalia Verknės. O aš norėjau kaip buldozeris žemyn leisti per medžius – nepavyko, deja. Pasisveikinę su gausia kitos sodybos šeimyna, dar kartą pasitikslinę, nusileidome prie upeliuko, įtekančio į Verknę. Per jį net buvo tiltelis – prabanga mums. Judėdami šalia Verknės upės, pakilome prie dar kitos sodybos, kurioje irgi gyveno gausi šeimynėlė su nerimstančiais šuniūkščiais. Pasiklausę darkart kur Paverknių piliakalnis, pajudėjome toliau. Ir vėl, pamažu leidomės link Verknės. Truputėlį jaudinausi, nes tik iš orofoto mačiau, kad turėtų būti tiltelis – ar jis išlikęs, ar ne, nežinojau. O pasirodo tas tiltelis ne tik išlikęs, bet dar ir gražiai atrodantis. Buvo visiems pramoga pro jį praeiti. Nuėję žmonių pramintais takeliais, pasiekėme kelelį, kuriuo judėjome vėl link Verknės. Aptikome žvyro karjerą – vaizdas neblogas. Po trumpo paveizėjimo, judėjome link kitos sodybos. Kuo artyn, tuo labiau įžvelgėme didelę būtybę, kuri vis didėjo ir didėjo. Supratome, kad geriau sukti aplink sodybą. Taip, pasukti pasukome, o tiltelis kaip tik už sodybos. Reikia eiti. Pamatėme senolį. Jis mūsų palaukė, o vokiečių aviganis irgi artėjo prie mūsų. Greičiau mes pasiekėme šeimininką. Pasakė, kad yra jo daryta tiltelis per Verknę bei parodė piliakalnio kryptį, o pats kartu su kibiru leidosi prie savo karvučių. Padėkoję judėjome toliau.
Kabarojantis šalia Verknės ir Nemuno sodybų keitimosi metas
Ir ką gi, senukas turbūt mėgsta pokštauti. Laukė itin status kalnas, pirmas lipimas keturiomis, laikantis už šakų ir kamienų. Praleidau visus į priekį, o pats pasilikau kiek apsiraminti ir apgalvoti, kaip čia įkopti. Pamačiau dar gyvūno didelę uolą, tai nusprendžiau nebelaukti, kad kas kojos neįsitemptų. Užkopę kiek atsipūtėme. Išėjome į ūkininko laukus, kurių pakraštyje radome aptvertą tvorele kryžių su užrašu „Fundatorius Andrius Ligejka“, o ant akmeninio stovo įžvelgėme išskaptuotus 1901 metus. Laukais pasileidome link savo tikslo. Pasukome atgal į mišką, pro mus prabėgo šernas. Nusileidę stačiu šlaitu išlindome tiesiai prie užrašo, nurodančio, kur yra piliakalnis. Išvydęs jį, nejučiom prisiminiau „Kurmio kalnelį“ – skanų tortą. Forma tikrai priminė šis piliakalnis. Priešingai nei ją puolusiems priešams, kurie du kartus sudegino ant piliakalnio stovėjusią pilį, mums buvo nutiesti laipteliai ant mažos aikštelės, pasipriešinimo nesutikome jokio. Bet didžiausią puolimą atliko Verknės upė – ji, galima sakyti, baigia nuplauti piliakalnį, galbūt po mūsų gyvenančios kartos jau šį piliakalnį matys tik iš nuotraukų. Ant piliakalnio aikštelės įvyko pasitarimas: eiti atgal iki senolio tiltelio ar... imti ir perbristi Verknę. Be jokių diskusijų, žinodami, kokie vargai vėl lauktų einant atgal, pasirinkome mautis kelnes.
Vietą perėjimui radome ne iš karto, teko kiek paeiti prieš srovę. Ir ką gi, vaizdelis turėjo būti neblogas: be kelnių, per akmenis prietrankos brenda. Prie pat kito kranto buvo ir siurprizas – staigus pagilėjimas, tad buvo pradėję kiek gelti kojas. Perbridę vėl į kelnes, ir pirmyn palei Verknę. Iš pradžių buvo smagu, bet prieš mus staigiai iškilo statoka siena – nieko nelaukę, įkopėme. Ėjome rastu žvėrių takeliu, o radę bebro takelį, pasukome juo. Neklydome – persikelti per bebro užtvenktą upelį yra lengviau. Dauguma brido per bebro užtvanką, vienas žygeivis per medį lipo – jaudinausi gal labiau už jį, kad tik neįkristų, o pats radau dar vieną, kiek žemiau esančią užtvanką ir ja lengvai perėjau. Ėjome iš pradžių palei elektros liniją, kol priėję Verknės salpą, buvome priversti kiek pakilti į statų šlaitą. Ten gavome pirmąsias praktines pamokas: stačios raguvos, ant kurių užlipus, laukia kitos, dar statesnės. Taip vargais negalais pasiekėme konglomerato uolą „Ožkos pečių“. Kodėl taip vadinamą? Todėl, kad ožkos, t.y. stirnos mėgdavo ant šios uolos užšokti ir šildytis. Kadangi mums irgi švietė saulė, tai keletas bendraminčių, tame tarpe ir aš, šildžiausi ant šio „pečiaus“. Kiek pabuvus vėl teko išbandymas įkopti į viršūnę. Čia jau vėl prisiminiau, kaip gera ir malonu keturiomis lipti. Vienam iš žygeivių vos nepasisekė kaip pirmąkart plaukiantiems sielininkams, kuriuos ties uola maudydavo patyrę kolegos – įsikibus į šaką, ji lūžo ir vos žygeivis nenugarmėjo Verknės upėn. Bet užlipus laukė truputėlis atokvėpio – akis varvinome į Verknės ir Nemuno santaką. Ech, pagalvojau, jei būtumėm keliavę šio šimtmečio pradžioje, dar būtume pamatę ir didįjį Ožkos pečių, nugarmėjusį Verknėn. Vieta buvo nepatogi rimtesniam sustojimui, tad leidomės toliau.
Išėję į ariamus laukus, vėl garmėjome žemyn mišku link Nemuno. Priėję pirmą sodybą, nusprendėme ties ja nueiti iki Nemuno. Taip ir padarėme. Maistas su kiekvienu kilometru tampa vis skanesnis, tad užtrukome, kol savo pilvus pripildėme atsargomis. Priėjome dar vieną sodybą, kurios gyvenimas atrodė tarsi knygos skaitymas. Sodybos gyvenimas buvo tarsi giliai įtraukusio romano paskutinis puslapis, kuris vis dar skaitomas, bet jau artėjama prie paskutinio sakinio. Sodyba buvo apleista, bet joje gyvenimas, atrodo, buvo sustojęs dar visai neseniai, tarsi sodybos šeimininkai būtų išvykę ilgesniam laikui. Skaudu, kad šios, kaip ir šalia esanti kita sodyba, yra tuščios. Sodybų tuštėjimo meto vajus jau seniai prasidėjęs, ir, deja, nesiruošia sustoti. Bet guodžia tai, kad priėjus dar kitą sodybą, joje gyvena šeima, sprendžiant pagal viską, neseniai pasistačiusi namą su ūkiniais pastatais. Čia paprašėme vandens, nes jo atsargos jau buvo pasibaigusios. Padėkojome, kad išgelbėjo mus nuo troškulio ir takeliu pasileidome toliau, dar aplankydami Nibrių kapines ir veizėdami į savaitgalio kaimų gyventojus. Taip priartėjome prie pagrindinio mūsų žygio tikslo – Pelekonių piliakalnių.
Pelekonių piliakalnių šturmas
Nusprendėme, kad aplankysime ne Pelekonių gyvenvietes, bet tik piliakalnius, kurie bendros gynybinės sistemos nesudarė, kaip Kernavės piliakalniai, ir buvo naudojami skirtinguose laikotarpiuose. Pirmasis Pelekonių I piliakalnis buvo pasiektas labai lengvai, einant ties Juodijos upeliu. Buvo gan juokinga: uždėtas ženklas „Privati valda“. Bet juk yra nustatytas atstumas, kuriuo galima eiti šalia pakrantės nekliudomam. Vis dėl to, manau, kad tokiems ženklams atsirasti padeda nekultūringi poilsiautojai, paliekantys po savęs viską, ką tik įmanoma palikti. Taigi, Pelekonių I piliakalnis yra prie Juodijos ir Nemuno santakos į rytus. Šio piliakalnio visa galybė jau yra nuėjusi amžiams. Patvenkus Nemuną, jis tiesiog baigė suryti didžiąją dalį piliakalnio, likusi tik 5 metrų aukščio ir 35 m ilgio ketera. Šiame piliakalnyje buvo rastas akmenų grindinys, lipdytos keramikos ir tikriausiai XVIII a. kapinaičių liekanos. Mantui sugalvojus išsimaudyti, o Tadui ir Edgarui patogiai įsitaisius ant suoliukų, pasikaitinome supami vandenų. Bet laukti ilgai nesinorėjo, buvo jau po 17 valandos. Reikia judėti. Ir ką gi, po to aplankėme Pelekonių kapines, kur vyrai matavo šulinio gylį, o pats tyrinėjau kapinaičių ornamentus. Visiems savi užsiėmimai – svarbu, kad vienija bendras pažinimo tikslas.
Po kapinaičių pasukome link Pelekonių II piliakalnio, dar vadinamo Pilike, kairiajame Sobuvos upelio krante. Kaip ir Pelekonių I piliakalnis, Pilikė yra paplauta Sobuvos. Įkopę į ją, pasileidome į... tokius nuotykius, kurie ir mane nustebino. Nusprendėme kirsti Sobuvos upelį – taip, buvo lengva, po to pieva, šalia sodybų, kilome link kito piliakalnio. Ir čia prasidėjo. Jei esate girdėję apie amerikietiškus kalnelius, tai čia būtų geriausias apibūdinimas, ką mums visiems teko patirti. Žvėrių keleliai gelbėjo, bet, atrodo, įkopus į vieną statų šlaitą, jis turėtų baigtis. Nė velnio. Vienas, antras, trečias kopimas, jėgų atsargos senka visiems. Galiausiai nusprendėme kiek nutolti nuo Nemuno, bet ir ten atskriejo Tado, įsiveržusio priekin, žodžiai: „Čia nepraeisim!”. Ką gi, vėl lankas, kol radome žvėrių takelį. Ir paskutinis status šlaitas prie Šlaitų Ravo upelio. Abu su Voldemaru kopėme paskutiniai, norėjosi kiek atsipūsti. O jau buvome pakankamai gavę žygio randų (įvedžiau šią sąvoką pagal susiklosčiusias aplinkybes). Ką gi, rezultatas, deja, nuvylė, nes nieko įspūdingo per medžių tankmę nebuvo galima pasižiūrėti. Bet užtat visas tas procesas, ėjimas link jo, tikrai įsimins ilgam, kai galėjai tiesiog nugarmėti žemyn ne taip pastatęs koją ar įsikibęs į sutrūnijusią šaką. Išėję į palaukę, darėme pertrauką, nes prakaitas liejosi ir norėjosi pamatyti lygų kraštovaizdį. Pailsėję per laukus patraukėme link Pelekonių IV piliakalnio. Aišku, leidomės iš pradžių prie Viekšnios upelio, tačiau pamatę, kas mūsų laukia, stengėmės paėjėti tolėliau darydami ratą. Pamatę, kad gausis iš to tik šnipštas, nusileidome ir keliasdešimt metrų paėjome pačiu upeliu. Batai mano bent tapo nebe juodi, o tamsiai rudi dėl priemolio. Vandens atsargos jau buvo beišsenkančios, Edgaras su Voldemaru iš Viekšnios intakėlio, jei taip galima pavadinti, sėmėsi vandenį. Nežinau kuris iš jų pasakė, būdamas ant smailios keteros, kad čia jau jiems piliakalnis. Bet, sukaupę visas jėgas, pagaliau užlipome ant IV Pelekonių piliakalnio. Vaizdas būtų nuostabus, jei nebūtų tiek daug medžių. Bet radome mažą tarpelį, pro kurį atsivėrė nusileidžiančios saulės nutviekstas Nemunas. Pailsėjome ir ėjome palauke link dirbamų laukų.
Pabaigai
Išlindę ant tvirtos dangos, ant keliuko, kiek sustojome atsikvėpti. Tadas nuo savęs rinkosi rekordinį erkių skaičių, kitiems tokio didelio erkių skaičiaus nebuvo. Taip, maršrutą teks trumpinti ir greičiau pasiekti Jiezną, nes jau temsta. Išlindę į pagrindinį kelią, visi viduje kiek nusivylėme: Jiezno bažnyčios bokštai buvo vos vos įžiūrimi, vadinasi, laukia dar ilgas kelias. Bet šiaip ne taip, spartindami žingsnį, pasiekėme Jiezną. O ten kaimo šokiai vyko, policija buvo taip pat. Pagaliau prie mašinų. Visi nuvargę, bet linksmi, pilni įspūdžių. Išsiskirstėme su viltimi dar kada susibėgti. Jau išvažinėjant stabdė policija, tik mus kažkaip praleido – matėsi, kad ne šokiai mums galvoje. Galiu pasakyti, kad tai buvo sunkiausiais ir ilgiausias žygis šiais metais, paįvairintas itin sudėtingo reljefo formomis. Jei norisi nuotykių – praeikite Verknės pakraščiu ar aplankykite Pelekonių piliakalnius. Čia dar būtinai sugrįšiu.
