Priešistorė
Po praeitais metais aplankyto Ažušilės kraštovaizdžio draustinio iš žmogaus sulaukiau pasipiktinimo, kad nepamačiau gražiausių šio draustinių vietų bei... pasiūlymo jas pamatyti. Tas žmogus – tai „Lietuvos valsčiai“ serijos knygų bendraautorė, knygos „Palūšė: savita mažo kaimelio istorija“ autorė, 2015 metų Ignalinos rajono metų bibliotekininkė ir viena iš Ignalinos rajono šviesuolių Rita Ramanauskienė. Tai buvo pasiūlymas, kurio negalėjau atsisakyti.
Ignalinos mieste
Žygis prasidėjo nuo vieno iš prekybos centro aikštelių, Ritai susiskaičiavus viščiukus, t.y. žygeivius. Vertėtų savo kelionę pradėti nuo pačios Ignalinos istorijos vingrybių. Ar žinote, kaip persipynę Ignalinos ir Titaniko istorijos vingiai? Turbūt nustebsite sužinoję, kad šiame laive plaukė ignalinietis šaltkalvis Eliezeras Gilinskis, kuriam, deja, nepavyko išsigelbėti. Ignalina – turbūt vienintelis miestas, kurio atsiradimo sakmės autorius yra žinomas. Ne, tai nebuvo iš amžių glūdumų atėjusi legenda apie Igną ir Liną (Ignalinos kaimas pirmąkart paminėtas tik 1866 metais). Kaip vasarą praūžianti smarki, bet greitai pasibaigianti audra palieka savo pėdsakus, taip savo ryškų pėdsaką Ignalinos istorijoje paliko vos metus mokytojavęs blaivininkas, esperantininkas Liudas Alseika. Pirmasis aplankytas objektas buvo Ilgio ežeras, prie kurio, daugeliui turbūt nežinant, nupėdinama, jei išsukus truputėlį nuo kelio, per... mūsų protėvių kaulus. Kodėl taip nutiko? Turbūt reikėtų dėkoti raudoniesiems okupantams, turėjusiems neišdildomą norą statyboms „šviesiam komunizmo rytojui“ naudoti mūsų protėvių palikimą. Eiti Ilgio ežero pakrante buvo malonu, tačiau visos Ilgio grožybės slepiasi po vandeniu. Nesprogusios granatos, statmenai stovintys medžiai, įvairiausių spalvų šaltiniai (didžiausias vadinamas Baltuoju šaltiniu) – viskas buvo po dar esančiu ledo sluoksniu. Gal todėl, pagalvojau, susirinkę žvejai (jų buvo kelios dešimtys susitelkę vienoje vietoje) nori šias grožybes pamatyti – ledo danga juk ne tokia ir stora... Taip pamažu einant ežero pakrante priėjome „Lino ašaromis“ vadinamus dvejus šaltinius, kurių „ašaras“ visiems dalinau ir klausinėjau, ar skanus vanduo, kol, galiausiai baigęs pilstyti, pats paragavau. Nuo Ilgio ežero pasukome į Ažušilės kraštovaizdžio draustinio kaimus.
Ažušilės kraštovaizdžio draustinio kaimuose
Šiame kraštovaizdžio draustinyje yra keletas kaimų, kurie, atsižvelgiant į ypač kalvotą vietovę, išsidėstę tarsi pienės pūkai, papūsti stipraus vėjo. Turbūt bet kuriam šio krašto nepažįstančiam žmogui būtų sunkiai išsprendžiama mįslė rasti konkretų čia gyvenantį žmogų, tad nusilenkime paštininkams, stebuklingai atrandantiems adresatus. Pirmasis apsilankymas buvo Poviliškės kaime, kurio aukščiausioje vietoje kiek sustojome paganyti savo akeles į atsiveriančią panoramą. Tačiau Poviliškės kaimo gyventojai ne tik akeles gano, bet XXI a. dar ir istorines kaimo ribas atstatinėja (buvo panaikinta nežinia kur esanti Estrados gatvė, kėlusi gyventojams konfliktines situacijas). Po trumpo stabtelėjimo priėjome Ažušilės kaimą, davusį pavadinimą šiam kraštovaizdžio draustiniui. Kaime apsilankėme senosiose kapinėse, kuriose, kaip ir praeitame žygyje, vėl šmėžavo Čeponių pavardė. Pasak vienos Čeponių pavardės atsiradimo legendos, Vidiškių dvaro ponas perkėlinėdavo baudžiauninkus ten, kur trūkdavo darbo jėgos. Ir paklausti apylinkių gyventojai atsakydavo, kad „čia pono“ baudžiauninkai. Mūsų pramintais takais prieš gerą penkiasdešimtmetį pradėjo pirmus žingsnius žengti turbūt vienas iš garsiausių dabartinių Čeponių – kunigas Medardas Čeponis, Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos kūrėjas ir bažnyčios statytojas, Sausio 13-osios medalininkas, kurio pastangomis buvo perlaidoti garsaus knygnešio Jurgio Mačiulio palaikai Lietuvoje. Beje, jei būsite atidūs, galite pastebėti, kad kai kurie kryžiai (įskaitant kiek tolėliau stovintį Vytautui Didžiajam septynių metrų kryžių, pastatytą 1930 m. Šv. Kazimiero draugijos skyriaus 1930 metais) yra padaryti iš... geležinkelio bėgių, kurie slepia skaudžią krašto istoriją. Vykstant pirmajam pasauliniam karui, kaizerinė kariuomenė buvo nutiesusi pafrontėje siaurąjį geležinkelį. Pasibaigus karui, sugrįžusiems apylinkių gyventojams reikėjo nualintame krašte išgyventi, ir vienas iš išgyvenimo šaltinių buvo šis geležinkelis – jo bėgiai buvo pardavinėjami, iš jų daromi žemės ūkio veiklai padargai. Ir dalis šio geležinkelio bėgių tapo amžino poilsio vietos įamžinimu. Po Ažušilės pajudėjome toliau, ir mūsų laukė malonus siurprizas – karšta miško uogų arbata su kelių rūšių pyragu. Atgavę jėgas, ir, gal kiek jau pradėję šalti, patraukėme toliau.
Lietuvos žiemos sporto centro apsuptyje
Kiek paėjėję tolėliau nuo sodybos, kurioje prisikirtome vaišių ir sušilome gardžia arbata, pasukome miško keliuku ir leidomės žemyn. Leistis buvo įdomu, nes šalia buvo viena gražiausių reljefo formų – tai raguva. Kaip susiformuoja raguvos? Sakoma, kad miškais, dažniausiai šalia upių, vaikšto milžinai, kurie dažnai vis už kokio medžio užkliūna ir taip kojos suskausta, kad pradeda verkti milžino ašaromis, dėl kurių net žemė prakiūra. Nusileidę apačion, patekome į įrengtą riedutininkų trasą. Siūlyčiau ją pavadintų slidininkų – riedutininkų trasa, savotiškai sukurtume naują sporto šaką. Kodėl? Todėl, kad dėl lietuviško oro dalis šios trasos yra padengta sniegu, kita dalis – sausut sausutėlė. Įdomu būtų stebėti, kaip, privažiavę sniego ruožą, riedutininkai šmaukšt slides ant kojų. Taip pėdindami ir galvodami apie naują sporto šaką, pasiekėme nebenaudojamą šaudyklą, kurioje radome gilzių. Keista – nenaudojama, bet šaudymo pėdsakų randama. Po šaudyklos Viksvojo ežero pakrante besitęsiančia trasa pėdinome toliau. Kadangi buvau nepavyzdingas su kitais žygeiviais ir pralenkėm žygio vadovę Ritą, teko išklausyti šauksmų, kad reikia sugrįžti – nupėdinome per toli. Pradėjome pėdinti Šiekščio (dar vadinamo Žaliasai) ežero pakrante. Turbūt buvo įdomiausia žygio trasos dalis, nes teko gerokai kojas pamiklinti, kad nenugarmėtumėm. Pirmoji pusė bandoma sutvarkyti Budrių bendruomenės dėka – pastangos tikrai sveikintinos, nes neiškirtus krūmokšnių ir medžių, prasibrauti būtų buvę gerokai sunkiau. Kita pusė buvo gerokai patogesnė pėdinimui. Beveik apėjus ežero pakrantę, atsidūrėme vienoje iš įrengtų slidinėjimo trasų, kuri buvo padengta pavasario žole. Juokais kitiems žygeiviams sakiau, kad matote tariamą takelį, juo reikės lipti. Prisikalbėjau. Teko su viena grupele kabarotis ant kalvelės, dar Vilkakalniu vadinamos. Buvo nelengva, bet pirmas atsidūriau ant „kalvelės“ viršaus ir apžvalgos bokšto ir stebėjau kitus žygeivius, ateinančius su Rita. Truputėlį pavydėjau kitai grupelei, nes jie matė... tikriausiai brangiausiai kainavusį po Nepriklausomybės atkūrimo neoficialų paminklą. Kam jis skirtas? Lietuvos biatlonininkams. Kodėl jiems? Nes įrengta už 2,5 milijonų eurų šaudykla yra netinkama ja naudotis. Pasigrožėję atsiveriančia panorama, pasukome atgal į Ignaliną.
Panorama nuo Vilkakalnio apžvalgos bokšto
Pabaigai
Žygio vadovės Ritos Ramanauskienės paruoštas žygio maršrutas - tai puiki galimybė šeimoms, pradedantiems žygeiviams susipažinti su žygiavimo ypatumais Lietuvoje, nes žygiuojama įvairia danga (asfaltas, žvyras, miško keliukai) ir skirtingomis aukščio amplitudėmis (teks įkopti į kalvas, leistis žemyn, o jei norėsite išbandyti jėgas – žygio pabaigoje laukia stati įkalnė (ir tai ne pabaiga – laukia dar apžvalgos bokštas). Susidomėjote? Kreipkitės į Ekožygius.
