Šis žygis buvo man svarbus asmeniškai. Po ilgos pertraukos, trukusios kiek mažiau nei 1,5 metų, nurimus gyvenimo vėjams, bet susikaupus nuotykių viesului, reikėjo jį paleisti išsiūžti.
Pasirinkau Bazilionus – mažą Kurtuvėnų RP esantį miestelį, kuriame nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas praleido ne vienerius savo gyvenimo metus. Man tiesiog buvo įdomu iš naujo išbandyti save vieną – einantį per klampynes, raguvas, upelius, sodybas.
Pasirinkau Bazilionus – mažą Kurtuvėnų RP esantį miestelį, kuriame nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas praleido ne vienerius savo gyvenimo metus. Man tiesiog buvo įdomu iš naujo išbandyti save vieną – einantį per klampynes, raguvas, upelius, sodybas.
Suplanuotas maršrutas buvo paruoštas netikėtumams, bet, pačio nuostabai, jau pradėjus žygiuoti pirmą valandą, spjoviau į patį maršrutą, laikiausi tik krypties. Buvo nelengva. Sunku. Šlapia. Bet... kas gali būti nuostabiau įkopus į raguvų šlaitus? Dar statesnė nuokalnė nuo jų nusileisti. Žygio metu taip save įsispaudžiau į kampą, kad pasirinkau šerno kelius. Nieko nėra nuostabesnio, kai koja susminga šalia šerno pėdos, ir dar tiek, kad pakėlus koją purvas apdrabsto visas kelnes. Po nežinia kelintos šlapynės mintyse buvau pradėjęs net keiktis, nes, atrodo, vos tik jau kelnės spėjo pradžiūti – žiūrėk, vėl visas šlapias. Toks buvo nuotykių kelias iki Badauskių krašto, kuriame laukė manęs keletas objektų.
Badauskių žemės pasirodė man pakankamai kietas riešutėlis, įveiktos tiek atsitiktinumu, tiek užsispyrimu. Pirmasis lankytinas objektas Badauskių raguva, nepaisant klaidingų koordinačių, buvo rasta. Tiksliau pati pasirodė su stulpeliu, kad čia ji. Deja, išraiškingų formų negalėjau pastebėti, nes viskas apaugę medžiais. Tik šyptelėjau, kad ne ką menkesnes raguvas jau šiandien buvau šturmavęs. Ką gi, pasižiūrėjęs, jei taip galima sakyti, į raguvą, nupėdinau toliau ieškoti Badauskių akmens. Ir prasidėjo... pažymėtoje vietoje žemėlapyje nerandu. Išeinu iki kelio, ten atrandu nuorodą, kad už 200 metrų tiek raguva, tiek akmuo. Grįžtu prie raguvos stulpelio. Randu... randu akmenį, bet pasižiūrėjus internetuose, kad ne tas akmuo, vaikštau pirmyn atgal apie kokį pusvalandį. Ne, jei dabar nerasiu... taip tariau sau, kai dar sykį pasižiūrėjęs į raguvos stulpelį, pamačiau, kad atstumas nuo raguvos iki akmens – 0. Vadinasi, čia tikrai turi būti. Gal paeisiu kiek tolėliau... Ir pamačiau arkliams pririšti stulpelį. Prieinu. Akmuo sau stovi su stulpeliu. Iš tos nevilties, kad taip nelengva buvo rasti, ant to akmens sukertu pirmą sumuštinį šiame žygyje. Pasistiprinęs pėdinu toliau, randu I pasaulinio karo kapinaites. Keista vokiečių kapinaitėse matyti palaidotus rusus. Toliau pėdinant keleliu, nusileidęs pamačiau sodybą, už kurios, kaip man pačiam netikėta, nes vėl pamatyklietuvoje.lt suklaidino su koordinatėmis, atradau Badauskių piliakalnį. Kaip gera, kai pagalvoji: už tvoros piliakalnis Tau stūkso. Bet turbūt ne tas galvoje senyvai porai, kuri žolę pjovė.
Perėjęs Dubysą, maniau, kad jau pasukau atgal link Bazilionų. Deja... turbūt buvau apiburtas šernų kelių, kad po gero pusvalandžio vėl atsidūriau prie kelio (o teko įveikti dar ir statų skardį per upelį), nuo kurio pradėjau eiti atgal, link Bazilionų. Tada jau nusikeikiau. Eiti per pievas dar įmanoma, bet kaip įveikti neįžengiamus beržynėlius? Atsakymas kaip visada po kojomis. Ogi šernų takeliais. Kokie protingi gyvūnai, kai pagalvoji. Pasinaudojęs jų autostrada atradau reikiamą kelią. Tai tuščios, tai ką tik įrengtos sodybos į mane žiūrėjo, kai ėjau pro jas. Jei būdavo gyvybė sodybose, visada akys nukrypdavo į mane. Radau miškuose įrengtą (naujai, bent man atrodo) užtvanką. Keista... kaip ir parko teritorija, o tokioje vietoje užtvankas statyti... Kažkas ne taip, reikės pasidomėti. Taip priėjau Deginčių malūną, nuo kurio sklido muzika. Darkart perėjau Dubysą. O po to – jau finišo tiesioji.
Žygiuojant pamačiau, kaip šias Bazilionų apylinkes iš lėto užkariauja būtasis laikas. Ne vienoje sodyboje galėjai pasakyti „žaidė“, „dažė“, „kūrė“, „tvarkė“, „rinko“. Tik vaizduotės pagalba gali atkurti, įsivaizduoti, kaip anksčiau čia buvo gyvybės, auros, o beliko tik pūvančios trobos su pastatais. Bet yra ir prošvaisčių – gražinamos, statomos sodybos. Tik jų pernelyg mažai, kad pakeistų bendrą vaizdą.
Ar norėčiau čia sugrįžti? Taip, bet ne vienas. Kodėl? Norėčiau, kad ir Tu, skaitytojau, savo kailiu patirtum tą žemės minkštumą šalia šernų pėdų, upelio šlaitų statumą, apleistų sodybų aurą.
