Aistra. Be abejo, kad tai – pirtis. Arnoldas oficialiai buvo „įšventintas“ į pirtininkų luomą 2004 metais, kartu su pirma pirtininkų laida, nors iš anksčiau turėjo sukaupęs didelę patirtį. Kiekvienas pirtyje jam esantis žmogus yra individualus, todėl vanojimas, aliejų ar medaus tepimas yra visada skirtingas. Jis mechaniškai pirtyje „apdoroti“ žmogaus nemoka, jo patirtis ir žmogaus jautimas to neleidžia. Paklaustas, kodėl moterys nenori eiti kartu su vyrais į pirtį, pateikia originalų atsakymą: dėl to kalti vyrai. Tiksliau jų noras pasirodyti prieš moteris kaitinant pirtį. Kuo kaitriau – tuo geriau. O tai klaidinga. Geriausia, kaip jis sako, pirtį įkaitinti iki 55 laipsnių, tolygiai didinant iki 75 laipsnių. Pirtis turi būti atgaiva kūnui ir sielai, bet ne ištvermės išbandymas. Kai susirenka daugiau žmonių, kviečiasi padėti irgi patyrusią pirtininkę Nijolę Nagurnaitę. Pasak Arnoldo, geriausiai, kai pirtyje lankosi 3- 4 žmonės. Kartą jis vienas turėjo berods 10 žmonių grupę, po pirties seansų grįžo nesuprantantis, nei kaip namo parsigavo, nei koks laikas. Labai jaudinosi, kai pirtyje lankėsi žymūs Lietuvos medikai, nes bijojo, kad gali būti išpeiktas. Tačiau gavosi priešingai – nuoširdžios padėkos liejosi per kraštus. Taip pat reikėtų paminėti ir Arnoldo ypatingąjį nerūdijančio plieno kubilą. Šis kubilas yra žymiai efektyvesnis ir švaresnis, pasak Arnoldo, už kitus nerūdijančio plieno, tuo labiau medinius kubilus. Kubilas yra su specialiomis krosnimis, kūrenamomis iš viršaus. Nors tai gal sukelia kokių nepatogumų, tačiau efektyvumas – stulbinantis. Arnoldas klausė kitų kaimo turizmo atstovų, kiek jiems trunka įkūrenti kubilą. Ir gavo atsakymą: 8 valandas žiemą, 5 valandas vasarą. O tuo tarpu šis kubilas pasiruošęs priimti svečius jau po 1,5 valandos. Taigi, galima sakyti, kad tiek pirtis, tiek kubilas gali būti paruošiami tuo pačiu metu.
Rajono rūpesčiai. Tikriausiai apie rajono rūpesčius reikėtų pradėti kalbėti nuo vieno iš Ignalinos traukos centro – Lietuvos žiemos sporto centro, buvusio dar sovietiniais laikais. Dar ikikriziniais laikais žiemą svečių būdavo daugiau nei vasarą („Mažoji Šveicarija“ yra 50 metrų nuo riedučių, dviračių ir slidinėjimo trasos), tačiau viskas pablogėjo po krizės. Pirmiausiai, atsirado daug konkurentų pačioje Lietuvoje (Vilniuje – Liepkalnis, Druskininkuose – Snow arena). Antra – labai suprastėjusi teikiamų paslaugų kokybė Lietuvos žiemos sporto centre. Įsivaizduokite, jei Arnoldas turi klausti atvykstančių čia žiemą svečių, kokį jie inventorių atsiveža, ką reikės nuomotis, išklausinėja batų dydžius ir t.t. – nes priešingu atveju reikės laukti pusdienį, kad susirinktum visą inventorių. Arnoldo nuomone, dėl to kalta ir Lietuvos žiemos sporto centro vadovybė, pasilikusi nuo sovietinių laikų. Kita problema, pasak Arnoldo, yra tai, kad anksčiau didelės turistų grupės iš Sankt Peterburgo dabar turi gauti vizas. Jei kuriam nors Rusijos miestui, kad ir Sankt Peterburgui, būtų suteiktas bevizis rėžimas, turizmas šiame krašte atsigautų. Dar viena opi problema yra nelegalūs nuomotojai. Arnoldas minėjo, jog Ignalinos rajone yra 25 Lietuvos kaimo turizmo asociacijai priklausantys nariai, tiek pat yra nepriklausančių asociacijai, o sudėjus šiuos, gautumėme nelegalių nuomotojų. Su jais sunku konkuruoti, nes nemokami mokesčiai į valstybės biudžetą,o keliais eurais pigiau pasiūlyta nuoma šį rajoną aplankančius turistus labai vilioja...
(Ne)linksmos istorijos. Pirmoji – visai neseniai viešėję salsos šokėjai iš Europos ir Lietuvos. Nerimą keliantis ženklas buvo, jog artėjant susitikimo laikui, šių šokėjų skaičius vis didėjo ir gavosi taip, kad atvykus svečių buvo dvigubai daugiau nei planuota. Be to, atsiskaitant iš pradžių, klientai pakeitė savo poziciją: pasirodo, kad ir į taip jo nuleistą kainą, turi būti įskaičiuota ir pirtis, nors buvo tartasi priešingai. O kitą naktį klientai skambina ir sako, ar pakursite pirtį. Jų išvykimo dieną eilinės pretenzijos dėl to, kas nebuvo susitarta, sugadintas inventorius ir namų apyvokos daiktai jį baisiai nuliūdino, kad žmonės nemoka vertinti to, dėl ko jis stengiasi.
Kita istorija – kelių šeimynų iš Kėdainių savaitgalis. Kadangi jis niekur nebuvo išvykęs, stengdavosi nesikišti į jų poilsį, o jei reikėtų – ir padėtų. Viskas, atrodo, būtų normalu, jei ne prieš išvykstant ir sumokant už viešnagę prasidėjusios tirados dėl sodybos: blogai viskas, mes nesame patenkinti. O kur dar sulaužytas dušas... Jis – išdidus žmogus, pasakė,jei taip viskas blogai – susimokėkite bent už sulaužytą dušą.
Trečioji, paskutinioji, istorija, kurioje netiesiogiai teko ir man dalyvauti, buvo tokia. Pasiskambinę klientai patikino, kad puikiai žino Ignaliną, bet važiuodami link „Mažosios Šveicarijos“ nusuko ne ten. Jis pasakė, jog reikia grįžti atgal ir važiuoti toliau. O klientai atrėžė, kad jei taip su jais bendraus, geriau jo paslaugų nereikia. Na, tikriausiai reikėjo šių būsimųjų klientų atsiprašyti, jog jie nusuko ne ten neklausydami jo nurodymų.