Planuojant papėdinimą Pavilnių regioniniame parke kilo įvairių minčių: iš vienos pusės, šiame parke kartkartėmis apsilankydavau ir anksčiau, nes būdavo ranka pasiekiamas, iš kitos pusės, labai daug lankytinų vietų nebuvau aplankęs, nes šios esančios per „arti“. Šį papėdinimą pavadinti žygiu neapsiverstų liežuvis dėl nepadoriai mažo kilometrų skaičiaus. Kartu laukė ir dar viena staigmena – prie vieno iš draugų prisijungė kiti jo draugai, kurių nepažinojau, tad buvo smalsu, kaip šieji pėdins, ar reikės paskui lėkti, ar raginti juos kelti užpakalius ir judėti toliau.
Pėdinimo pradžia
Susitikau iš pradžių su viena drauge, o po to nupėdinome susitikti prie Šilo tilto stotelės su kitaiss. Komendanto žvilgsniu apžvelgęs visus susirinkusiuosius, paklausinėjau, ar vandens atsargų turi pakankamai, nes po paskutiniųjų savo žygių, nepasirūpinus vandens atsargomis, gali apsilankyti troškulys, limpantis kaip uodas prie kūno. Supratę, kad vis dėl to kai kuriems reikėtų įsigyti atsargų, pajudėjome prie Antakalnio Maksimos. Belaukiant vienų, įsidrąsinau pasikalbėti su nepažįstamaisiais – norėjau sužinoti jų žygiavimo patirtį, nuotykius ir pan. Man smalsu ir tuo pačiu naudinga sužinoti, nes tada galėjau susidaryti pirminį įspūdį, su kokiais žmonėmis teks susidurti ir... mintimis dėlioti maršruto pakeitimus, jei būtų reikalingi.
Sapieginės tako motyvais
|
Pirmasis aplankytas objektas buvo „lenkų bunkeriai“ – tarpukario lenkų statytas požeminių sandėlių kompleksas prie Šilo gatvės. Mums ganėtinai „pasisekė“ – kelis užvirintus įėjimus radome pravirus ir, apsirūpinę žibintais, lindome pasmalsauti. Gaila, kad nebuvo praviros kitų įėjimų durys, nes vienas iš šių požeminių sandėlių yra dviaukštis, kuris gal būtų palikęs didesnį įspūdį. Kodėl šių požeminių sandėlių įėjimai užvirinti? Bendras atsakymas galėtų būti, jog į šiuos sandėlius atėjo gamta, o tiksliau – atskrido šikšnosparniai ir juos būtina apsaugoti, jog ramiai peržiemotų. Užbėgant įvykiams už akių, rekomenduoju paskaityti nuostabų straipsnį apie lenkų laikotarpio gynybinius įtvirtinimus, kad galėtumėte susidaryti bendrą vaizdą.
|
Po to judėjome atgalios, tik miško keliukais. Pavadinčiau šį ėjimo etapą „Sapieginės pažintinio tako motyvais“. Iš pradžių ėjome šiuo pažintiniu taku, tačiau ties Švyturio gatvės pabaiga pastebėjau... labai didelę kalvą (o tiksliau – tikriausiai atragį). Ir ką gi... akys nušvito, nes supratau, jog praleisti tokios galimybės prašturmuoti prisijungusiuosius tikrai negaliu. Užkopęs pirmas, šypsojausi ir fotografavau, kaip visi pūškuoja – reta galimybė pasidžiaugti tokiais vaizdais, nes kitąkart toks mano pokštas gali likti ir neįgyvendintas. Vėliau vėl grįžome į Sapieginės tako „vėžes“ ir ties Šilo – Viršupio sankryža atsisveikinome su viena iš bendraminčių – turėjo rimtų kojos problemų, kurių ignoruoti nebuvo galima.
Maloni netikėtumai ir istorinio paveldo apžiūros
Atsisveikinę, perėjom Viršupio gatvę ir lindome toliau į gamtą. Kadaise buvau Pavilnių ir Verkių regioninio parko organizuojamame žygyje šiose vietose, kurias vedė nuostabus gidas – archeologas dr. Kęstutis Katalynas, kuris buvo sakęs, į kokią mes teritoriją patekome, bet, deja, neprisiminiau, kas anksčiau čia buvo. Išasfaltuoti keliukai, sutikti bėgikai ir atmintis (ne itin naudojausi savo „kelrode žvaigžde“) atvedė prie Barsukynės kalno (Kučkuriškių piliakalnio). O ten – dzyvų dzyvai! – pats Kęstutis. Negalėjau patikėti savo akimis – apsilankyk Tu man tiek laiko vėl čia, ir sutik žmogų, kuris Tau parodė šį Barsukynės kalną. Aišku, iškart atbėriau litaniją, jog man labai patiko jo žygis, darkart padėkojau ir... aišku, paklausiau, kaip geriau pajudėti prie kitų „lenkų bunkerių“. Gavau visą informaciją ir užsiropštėme ant Barsukynės kalno. Ten ir akis palepinome gražiais vaizdais, ten ir savo skrandukus kažkiek apraminome, jog nemaišytų toliau pėdinti.
Pasigrožėję ir pasistiprinę, leidomės žemyn. Šįkart leidau naujajai bendramintei vesti mus, nes nurodytą kryptį link karinio paveldo jau žinojome. Deja, jos vedimas truko gan neilgai, nes teko mandagiai pasakyti, jog... truputėlį sumaišė kelią. Visko pasitaiko, svarbu, kad yra kažkas, kas pastebi. Leidžiantis nuo Barsukynės kalno, viduje kažkiek kirbėjo jaudulys, ar tikrai rasime visus keturis „lenkų bunkerius“, nes vietas žinojome tik apytiksliai. Radę antrą norimą bunkerį, jame apsilankėme ir brovėmės pro smėlio užtvaras – palydėjęs iki laiptelių link stebėjimo bokštelio, visiems rekomendavau užlipti į viršų ir apsižiūrėti. Apsilankę prie trečiojo, nusprendėme į jį nelįsti. Bestovint ir bekalbant prie šiojo, išgirdau viduje balsus. Taip, pasirodo, jie taip gerai žinomi žmonių, jog net nusistebėjau savo ankstesniu naivumu, jog apie juos žino tik nedaugelis. Perėję A. Kojelavičiaus gatvę, pasiekėme ketvirtą bunkerį ir pasukome atgalios.
Naujosios Vilnios grožybės
Eiti Kojelavičiaus gatve nebuvo malonu, tačiau, pamatęs kai kurių bendraminčių galimybes, nusprendžiau nerizikuoti jų kojomis – geriau tiesiai, nei pabaigti anksčiau laiko. Pasiekę Naujosios Vilnios pilkapyną, pasigrožėjome vaizdais bei mitologiniais akmenimis su ženklais – šie priminė man apie neseniai atvertą lankytojams Tytuvėnų parko pažintinį taką. Nusileidę ir praėję Vilnelės užtvanką atsidūrėme prie Kučkuriškių popieriaus fabriko – deja, į vidų patekti negalėjome, nes užtverta ir ženklelis, jog teritorija yra saugoma. Pasukome atgal ir pasiekėme senąsias Naujosios Vilnios kapines. Toks gražus vaizdelis mus užtiko – įsivaizduokite aptvertą krepšinio aikštelę, kuri remiasi į kapines. Jei nepataikai, gali iškart atgulti ramaus poilsio.
Pėdindami toliau, aplankėme parduotuvėlę, kuri labai priminė kaimo parduotuvėlę nei sostinės. Apsilaižę nuo ledų, pasiekėme Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvę. Pėdinant toliau, parodžiau mums dar vieną lankytiną objektą – Rokantiškių piliavietę. Deja, tai nesužavėjo bendraminčių – status šlaitas sufleravo, jog nebus lengva. Prieš tai buvome nusprendę dar aplankyti Rokantiškių piliakalnį, bet, nerizikuodamas dideliais nuotykiais, nuvedžiau visus ant Rokantiškių piliavietės. Užkopęs ir ramiai įsitaisęs su draugu, išsitraukėme užkandas ir laukėme, kol kiti mūsiškiai atropos iki mūsų. Vaizdai vėl trukdė valgyti.
Pėdinimo pabaiga
Kiek pabuvę, leidomės toliau. Aš su draugu pasirinkau nusileidimą šlaitu, nes taip smagiau ir rizikingiau, tad nusileidę turėjom lukterti kitų bendraminčių. Sulaukus jų, buvo nerimą keliantis ženklas – apmąstymai apie artimiausią stotelę. Gerai, kad sutiko toliau pėdinti, bet Rokantiškių piliakalnį teko atidėti kitam kartui. Pėdinome toliau šalia geležinkelio ir vėliau, radę proskyną, jį perėjome. Pasisekė, nes išlindome tiesiai ten, kur reikėjo – prie Pūčkorių piliakalnio. Vėl gražūs vaizdai, vėl prisėdimai. Nuo čia, galima sakyti, prasidėjo vilniečių masės, nes vietos daugeliui žinomos ir infrastruktūra sutvarkyta. Toliau pėdinti buvo gan keista dėl žmonių skaičiaus. Pasiekę Pūčkorių sutvarkytą atodangą, išsiskyrėme.
Pamąstymai
Pavilnių regioninis parkas – tikrai nuostabus ir išsiskiriantis paskutinio ledynmečio suformuotas kraštovaizdžiu parkas, pateikiantis kojoms nelengvus išbandymus. Atsiveriantys kraštovaizdžiai nuo natūralių ir žmogaus sukurtų apžvalgos vietų nepalieka nei vieno abejingu. Mane nuvylė tik keletas dalykų. Vos išgirdus paukščių garsus, šie iškart buvo pakliūdavo į riaumojančio transporto spąstus. Tai išduodavo, jog esi visai šalia pulsuojančio miesto. Taip pat didelis minusas pėdinant Vilniuje yra tai, kad bet kuriuo momentu bet kuris iš kompanijos žmogus gali ją palikti ir nerti į artimiausią stotelę. Gerai, kad to nenutiko, bet ne kartą teko raginti užsisėdėjusiuosius judėti toliau. Iš viso nupėdinta nepadoriai mažai – tik 23,7 km. Reikės dar ne kartą sugrįžti į Pavilnių parką, nes daug kas dar nepamatyta.
