Užlipę ant kalvų, pėdinome toliau. Iš Jeruzalės ežerėlio, esančio netoli Santariškių klinikų, ištekantis bevardis upelis, įtekantis į Verkės upelį, buvo, galima sakyti, metų atradimas. Gal kiek panašus į Šavašos upelį, tekantį Gražutės regioniniame parke. Pėdindami labai stačiais šio bevardžio upelio intaku, atsidūrėme tarsi kokioje laukinėje gamtoje – apačioje nuvirtę medžiai, itin akmenuotas upelio dugnas paliko neišdildomą įspūdį. O kur dar rasti kažkokie kelių metrų aukščio mūriniai pamatai, vietinių „bomžų“ poilsio zonos... Tiesiog laukinė gamta ir laisvas gyvenimas čia taip susigyvenę, kad tapę vienas kito neatskiriama dalimi. Tikrai rekomenduoju norint neišvažiuojant iš Vilniaus pajausti, ką reiškia žodis „įspūdinga“.
Išlindę į „civilizaciją“, toliau ėjome šalia Verkės upelio esančių užtvankų ir Verkių malūno, statyto XIX a. antrojoje pusėje, kuriame dabar įsikūręs restoranas. Prie šio malūno pamatėme, jog statūs laipteliai, kuriais galima užlipti aukštyn, yra remontuojami. Galvojau, gal reikia pasukti atgal ir lėtai kitaip pasiekti viršūnę, kai nusileidau draugei, jog reikia eiti tiesiausiu keliu įsikibant į jau padarytus turėklus. Užkopę pasiekėme Verkių regioninio parko puošmeną, vizitinę kortelę – Verkių dvaro rūmus. Apsistojome prie Verkių dvaro parko regyklos, dar vadinamos Altana. Vos tik spėjome pasigrožėti, kai turistų ir vilniečių minios pradėjo plūsti prie jos. Tai buvo ženklas, kad reikia judėti toliau. Žmonių sambūriai mums ne prie širdies, bet jie čia neišvengiami. Toliau judėjome turbūt vienu populiariausių vilniečių dviračių pasivažinėjimo takeliu, vedančiu link Žaliųjų ežerų. Nuolatinis skambutis kaip „Teleloto“ skelbė, jog laimėjai ne aukso puodą, o pasitraukimą į šoną. Neapsikentę, tiesiog pasukome kairėn, nes nuo tokių laimėjimų dar gali gauti ratus klynan.