Išgertas šaltmėčių, rinktų nuo Asvejos kranto, arbatos puodelis, malonūs pasižodžiavimai ir giedras dangus prieš pėdinant Asvejos RP lankytojų centre nuteikė optimistiškai. Žinojome, kas laukia, žinojome, kad bus ne taip lengva, bet kupini nuotykių troškulio trise: aš, Vida ir parko darbuotoja Laura pradėjome žygį.
Ežero pakrantėmis ir sodybų kiemais ateina trys muškie... žygeiviai
Pralingavę Dubingių gatvėmis, išėjome į laukus ir jais pasileidome. Pirmasis man nemalonus nutikimas buvo miestelio keistuolio valdos, šalia kurių teko pėdinti. Kas gali būti geriau nei pulkas palaidų šunų, kuriuos skiria butaforinė tvora? Turbūt niekas. Įveikę šią kliūtį, netikėtai vėl sustojome. Vidai ir Laurai ant vieškelio radus galimai vilko pėdas ir jas fiksuojant, aš nukreipiau akis į gražią kalvelę. Kiekvienam savo grožio supratimas. Po šio stabtelėjimo pasukome link Ilgio ežero pakrantės, kurioje pastebėjome nuplaukusį lieptelį. O gal kokiai Ilgio ežero būtybei jis skirtas? To nesužinoję, priėjome pradėtą ręsti sodybėlę. Už jos nusprendėme ne eiti ežero pakrante, o tiesiai pro skandinaviško stiliaus gyventojo trobesius praeiti. Juk taip smagiau, pagalvojome. Taip priėjome Ilgio ežero apžvalgos aikštelę, kurioje pamatėme pirmą stirną. Atsigėrę ir užkrimtę, judėjome toliau. Priėjome ant kalno it grybai po lietaus išsidėsčiusią sodybą su ūkiniais pastatais. Koks jausmas gyventi aukštai, kai iš vienos pusės Tave supa status šlaitas su upeliuku, įtekančiu į Ilgio ežerą? Turbūt turėtumei jaustis kaip piliakalnio gyventojas, nes kaimynai pas Tave tik iš vienos pusės gali ateiti. O iš ten, kur ateiti gali, tai įdomybės prasideda. Kairėje kelio pusėje numelioruoti raistai, vienas kurių vadinamas „Akmenų raistu“. Bet tai dar ne viskas: prieš mus atsiveria Svodbos kalnas. Kadangi vestuvininkais nebuvome, tai nebuvome paversti vilkais piktos jaunosios mamos, kurios taip ir nesutikome. Gal ir gerai, kad nesutikome. Bet užtat užlipę kalvon pamatėme kriuksių, jei taip galima išsireikšti, atvežtą ir išverstą pilną vežimą baldų su lentynose esančiomis senomis knygomis. Pasižiūrėję, kokio gėrio ten yra, ir, užfiksavę visa tai, pėdinome vėl artyn Ilgio ežero, nusilenkdami senam sankryžoje esančiam kryžiui. Praėję balose sau smagiai laiką leidžiančias varles bei žvyruotą kalvą, ant kurios augo žemos ir plačios pušys, pasukome kairėn. Et, pagalvojome, blogai, kad ne per Jonines čia ėjome ir prieš kokį šimtą metų. Kodėl? Mums kelyje pasitaikė Pūkuoliakalnio kalva, ant kurios buvo švenčiamos Kupolės – Joninės. Taip ir nepašventę šios gražios šventės, atsimušėme į apsemtą mišką, prie kurio atsiradimo tikriausiai koją, o gal tiksliau dantį, prikišo bebrai, susirentę milžiniškus rūmus. Į juos įžengti nedrįsome, nes šlapios kojos žygyje – geras ženklas pūslėms. Taip aplenkdami susidariusią šlapynę laukais palaukėm išlindome ant gražios pievutės, kurią puošė vieniša sodyba.
Kojos šlampa, galva aria
Vienišos sodybos paunksmėje pasiekėme Žverno hidrografinio draustinio garsiąsias pelkes, kurias reikėjo pereiti (o gal apeiti tikslesnis žodis būtų?). Pradžia lyg ir nieko blogo nežadėjo: pelkėta vieta buvo gan nedidelė, matėsi kitoje pusėje eglynas. Pradėjome ieškoti, kur būtų galima šturmuoti pelkę. Bandėme kartu su Vida eiti kupsteliais, tačiau teko man apsisukti: batus smagiai valgė šaltas pelkių vandenėlis. Vidai nuo mūsų vis tolstant, judėjome pelkės pakrante kartu su Laura. Bandome vieną kartą, kitą, tačiau šnipštas. O kitas krantas ranka atrodo pasiekiamas.... Toks jausmas, kai vaikystėje trūksta tik plaštakos sprindžio iki ant stalo padėtų skanėstų, bet negali pasiekti. Nepasiduodame. Laurai pasiūlius eiti medžių linija, pajudėjome. Ir vos tik pajudėjus, reikėjo įveikti sruvenantį upeliuką. Šokti – neperšoksi, bristi neperbrisi. Pamačiau rąstigalį, griebiau jį ir permečiau į kitą krantą. Radę dar dvi šakas, pasiramsčiuodami, it nepataisomi senukai, perėjome. Dar už keleto metrų laukė vėl tas pats upeliukas, tačiau jau išbandėme savo kojų šoklumą. Pavyko. Taip braunantis pasiekėme stabilią žemę, ant kurios laukė Vida. Negirk dienos be vakaro, neatsipūsk neperėjęs pelkės. Einant spygliuočiu mišku, mūsų laukė padėtos minos, tiksliau minelės, paliktos gyvūnų. Tokia ta laukinė gamta – ne vien tik ryte čiulbantys paukščiai ar prabėgančios stirnos, bet ir gyvūnų kaulai bei laukiniai tualetai. Tiek daug dar nebuvau matęs, tik gerai, kad pavyko jų išvengti. Išėję iš eglyno ir atsidūrę laukymėje, vėl susidūrėme su pelke. Teko vėl ieškoti, kaip ją įveikti. Priėjome griovelį. Palikęs žygeives, leidausi ieškoti vėl rąstelio. Ir kur buvus, kur nebuvus, pamačiau, kad... griovelis baigėsi. Sudie, nepakeltas rąstigali, kitiems praversi. Taip išlindome netoli medžiotojų šėryklos. Jei mus neįveikė pelkė, tai gal įveiks medžiotojo kulka? Ne, pavyko ir jos išvengti. Per laukus pasiekėme Žverno ežero pakrantes. Taip bepėdindami pakrante aptikome netikėtą radinį – akmeninio pastato pamatus taip arti ežero, kad net pagalvojau, jog jie yra tarsi Ratnyčėlės dvarelio protėvių palikimas. Šio pastato pamatai mena Dubingių kunigaikštystės Našiškių palivarko laikus. Peršasi mintis, kad pastato paskirtis buvo... didelio šaldytuvo anų laikų analogas (rūsyje galima laikyti Žvernos ežero ledą saugoti įvairiems produktams). Toliau priėjome Žvernos poilsiavietę, kurioje nuolat pučia vėjas, kad ir kokiu metų laiku ir oru atvažiuotum (Lauros pastebėjimas). Prapūtę galvas nuo pelkės galvosūkių, judėjome toliau žvyrkeliu. Laura pradėjo pasakoti apie pirmąjį Radvilų keistuolį - Jeronimą Florijoną. Dar tuo metu nežinojome, kad apie kitus keistuolius pasakojimas bus gan keistomis, neįprastomis aplinkybėmis.
Pavasari, kodėl laiką Tu vagi?
Praėję Žverną, pasukome link Baluošų ežero. Miško keliukais pasiekėme Čistaborą (išvertus iš baltarusių kalbos „švari giria“). Kiek neįprasta buvo eiti tiesiogine žodžio prasme per čistaboriečio sodybos kiemą, bet jau esu nekart su tuo susidūręs (laurai Paršaežerio pažintiniam takui keliauja). Gyventojui, kurį matėme, ne galvoj buvo, kas po jo kiemą vaikšto, labiau rūpėjo sodininkystė. Taip priėjome Žvernos upelį. Neiškenčiau ir paprašiau nufotografuoti prie didelio, bet jau be gyvybės syvų, ąžuolų. Už ąžuolo apžiūrėjome Žvernos malūno liekanas – sutrupėjusią girną, užtvankėlę, tilto polius. Tokia savotišką aurą turinti vietą. Perėję tiltelį, pasiekėme Orališkius, kuriose žygeivės pakalbino senutę, o aš dairiausi aplinkui, kol akys neužfiksavo prie vištidės dviejų meiliai susiglaudusių kačių. Pavasaris. Taip galėčiau pavadinti tokią būseną, kai niekur neskubi, tiesiog grožiesi supančia aplinka. Tokia nuotaika nupėdinome prie Baluošų ežero kranto, kur papildėme savo besočius pilvus saulės spindulių tvaiskomi. Eidami pakrante stebėjomės, grožėjomės, nes ant stačių Baluošų ežero krantų vėjalandžių šilagėlių kolonijomis. Užlipę ant skardžio, miškais patraukėme toliau. Taip atsidūrėme prie vieno iš didžiausių Asvejos RP pilkapyno – Jutonių-Dubingių (paskutiniais duomenimis, šiame pilkapyne yra net 124 pilkapiai). Apie juos žinoma jau senokai, tačiau šis žinojimas negatyviai paveikė patį pilkapyną – tyrinėjant vieną iš didesnių pilkapių, buvo prieita hipotetinės išvados, kad jis galėjo būti iškastas anksčiau. Pasižiūrėję į šiuos pilkapius, nusileidome prie pušų apsuptyje įsikūrusio Jagomanto ežero, nutvieksto šilta pavakario saule. Norėjosi taip ir prisėsti ir įsivaizduoti kaip prancūzų karalius ar švedai per ežerą aukso skrynią vežinėjo, kol ji įkrito. Taip svajodamas pasukau galvą ir pamačiau gražią ežero salelę, į kurią vedė tiltas. Vedė, nes dabar nebėra jo, likę tik poliai. Matyt, sala pasiekiama tik žiemą, kaip ir tiems švedams ar prancūzų karaliui, taip sunkiai tempiantiems aukso skrynią. Nebaigus eiti Jagomanto ežero, laukė sunkiausia paieškų dalis. Pilkapius rasti yra itin sudėtinga, ypač, jei nežinai, kur tiksliai jie yra. Tačiau buvau tam pasiruošęs: susirinkęs informaciją, darytas ankstesnes foto iš Kultūros paveldo departamento svetainės. Taip neužtrukome rasti Prancūzkapių, Purviniškių II ir III pilkapynus (šieji buvo gerokai mažesni nei Jutonių-Dubingių). Radę juos visus, judėjome link kito numatyto objekto.
Jutonių - Dubingių pilkapynas. Ištyrinėtas pilkapis
Nuogos šmėklos galvosūkis
Apsvaigę nuo nukirstų pušų kvapo, pro sunkvežimių išvagotą kelią, pasiekėme Tiškevičiaus medžioklės namus, kuriuose dabar įsikūrusi Purviniškių seniūnija. Aplink ramu, atrodė nė vienos dūšios. Užėję už ponų namo, prisėdome pavėsinėje atgauti jėgas, o ne ieškoti kadaise nutiesto rąstų tiltelio į Purvyno ežerą per pelkę. Begerdami mineralinį ir arbatą, kartu su Laura išvydome iš apleisto namelio, stovinčio netoliese prie vandens telkinio, dūmelius. Abu susižvalgėme. Nejaugi mums pasivaideno? Vida dar įmetė žarijų į mūsų svarstymus, pareikšdama, kad tai tikriausiai nuo pravažiuojančios mašinos sukeltos dulkės. Bet nerimstame, žvalgomės. Staiga iš pažiūros apleistame pastate pamatėme judėjimą. Pasiėmę žiūronus, nustebome – nuoga žmogysta lange šmėžuoja. Minčių kilo įvairių. Gal tai dar 1863 metų sukilėlio, sutriuškinto kapitono Timofejevo kazokų būrio, ir pasitraukusio į Purviniškių miškus, paklydėlė siela? O gal kiek žemiškesnė versija, gal aštuoniasdešimtmetė senutė su sūnumi naminę degtinę verda? Bet ne, pagalvojome, čia tikriausiai Tiškevičiaus nerimstanti siela, gailiai tarp langų šmėruojanti, nes negalime mes, dabartiniai gyventojai, pasakyti, kieno gi tas medžiotojo namelis statytas: Mykolo, Boleslovo ar Vladislovo? Klausimas liko atviras, nedrįsome artintis prie apleisto namelio.
Ponų namas, kuriame dabar įsikūrusi Purviniškių girinkija
Kelelis tolimas, kelelis tamsus
Palikę Purviniškių girininkiją, pajutome, kad pradeda temti. O ką tai reiškia? Ogi naktinį žygį. Aišku, kad būtų tamsiau, lindome tiesiai miškan, kad maža nepasirodytų. Pėdinome šalia Baluošų ežero kranto, nuo jo tai nutoldami, tai priartėdami. Taip pasiekėme Baluošos gyvenvietę, sakyčiau, vieną gražiausių parke. Pabuvę prie tiltelio per Baluošos upelį, bet negaudę vėžių (o juos žvejai mėgsta žvejoti), nes neturėjome įrangos, nusiteikimo, o svarbiausia – laiko, nes jau buvo tamsu. Pasiekę plentą, greitu tempu judėjome link Dubingių. Laurai sugalvojau pramogą – pratęsti pasakojimus apie likusius Radvilas keistuolius: Martyną I Mikalojų, Mykolą V Kazimierą „Žuvelę“, Karolį II Stanislovą „Mielasis Pone“. Tai turbūt buvo sunkiausios akimirkos Laurai, nes pasakojant vis reikėdavo atsikvėpti, sustoti. Tuo iš esmės siekėme vieno tikslo – kad užsimirštų nupėdinti kilometrai, kad negalvotų, kad kiekvienas žingsnis tampa vis sunkesnis. Ne kartą pasakojimas buvo nutrauktas nuo Žvernos ežero sklindančio garso. Garsas toks, tarsi koks šimtas vyrų susirinktų į vieną vietą ir pūstų (ne užpakalin) butelin. Kas tai galėtų būti? Tai baublys, gal dėl to ir gavęs nuo žmonių tokį pavadinimą. Taip, tamsos glėbyje, pasiekėme lankytojų centrą, kur ir baigėsi dar vienas mūsų nuotykis.
