Šis papėdinimas buvo išskirtinis. Pėdinau pirmąkart vienas, nes susiklosčius (ne)palankioms aplinkybėms visi draugai tai į Kristupo Kolumbo gimtinę išsilakstė, tai solidarizavosi su sergančia antra puse.
Kokie įspūdžiai pėdinant vienam?
Vienareikšmiškai galiu iš tribūnos išrėkti: dviprasmiška. Iš vienos pusės, pirmąkart buvau atsakingas tik už patį save. Nereikėjo žvalgytis ar laukti bendražygių, nerimauti, jei kas už posūkio neatpėdina, ar tiesiog paraginti pirmuosius, jog lėtintų tempą, nes galiniai smarkiai pradėjo atsilikti. Be to, pirmąkart leidau sau pėdinti nusikalstamai lėtai, sustojus fotografuoti bei filmuoti, kiek širdis leidžia. Pasijaučiau kaip mažas vaikas, kuriam leista žaislų parduotuvėje daryti tai, ko širdis geidžia. Iš kitos pusės, buvo kiek nejauku, nes nutikus kad ir menkiausiam netikėtumui, galėjau remtis tik pačiu savimi. O tų netikėtumų, kurie galėjo baigtis nemaloniai, buvo.
Pėdinimo pradžia
Sirvėtos regioninio parko lankytojų centras
|
Kas gali nutikti, tas ir nutinka. Atsikėliau gerokai prieš žadintuvo garsą ir pamatęs, kad jau šviesu, nebegalėjau užmigti ir laukti, kada tas nelabasis pažadins. Atvykau į pradinį pėdinimo tašką – Sirvėtos regioninio parko lankytojų centrą. Buvau tikriausiai praleidęs informaciją, kad šalia centro vyksta intensyvios gatvės ir kitų pastatų statybos. Bet kadangi buvo savaitgalis, niekas nedirbo, tai nebuvo parkavimosi problemų.
|
Pradėjau pėdinti nuo naujai 2014 m. atidaryto, bet vis dar atidaromo mitologinio pažintinio tako, nes per tvorų užtvaras likimo deivės Laimos ir liepų pavėsinės negalėjau aplankyti ne todėl, kad nenorėjau lipti per aukštą tvorą, bet todėl, kad tingėjau aiškintis tariamam sargui, kaip aš noriu Laimą aplankyt (o po to aiškinti, kas ta Laima yra).
Pėdinimas kalvom ir pievom
Praėjęs visus lietuvių dievus, per miškelį išsiritau ant Šventos – Ceikinių kelio. Galvoju, kad eisiu suplanuotu taku, tačiau, pamatęs nuorodą į Šventos pilkapius, nusliūkinau ten. Kaip visada, vaizdas reikalaujantis vaizduotės: įsivaizduok kalveles, jei jų nematai, o jei ir matai, tai išlaisvinki vaizduotę, kaip jie atrodė prieš tūkstantmetį ar daugiau. Po pilkapių vėl grįžau į kelią, buvau pravažiuojančių automobilių nugairintas žvyru ir prie Aučynų aplankiau du į kultūros paveldo registrą įrašytus objektus – Juozo Šalnos, 1941 metų sukilimo dalyvio, kapą bei koplytėlę. Be viso šito, dar su vovere kapinėse paflirtavau. Tuo metu paskambinusiam draugui ir atsakius, kad esu kapinėse, jį nustebinau. Taip, nieko nepadarysi, kad lankytini objektai ir kapinėse būna.
Eidamas toliau keliu, svarsčiau, ar pasukti aplankyti gražuolį Kačėniškės piliakalnį. Nusprendžiau, kad atidėsiu kitam kartui, nes norisi iš kitos pusės miške jį nufotografuoti, o tai atimtų pakankamai daug laiko. Po to pasitiko senosios Nalivaikų kapinės ant kalvelės. Iš patirties galiu pasakyti, kad jei laukuose pamatai apaugusią kalvelę, tai didelė tikimybė, kad aptiksi senovines kapines. Po jų pasukau link pačių Nalivaikų, jas šiek tiek kliudęs, priėjau vienkiemį. Gražus, rupūžė. Ant kalvos, apačioje ežeras su pirtele. Norėtųsi taip bent dieną tokiame vienkiemyje praleisti. Po šio vienkiemio, ant akmenų rastos vietelės godžiai suvalgiau sumuštinį – pats laikas bent kiek pasistiprinti.
Traukdamas toliau, pamačiau už ES lėšas sutvarkytą sodybą, trinkelėmis išklotą. Taip, jos labai dera prie išraustos ir žole apsėtos dirvos, bet niekur kitur. Pasiekęs Ceikinius, Kipro Petrausko gimtinę, likau maloniai nustebintas tipine architektūra, sutvarkyta aplinka ir... kapinėmis. Gaila tik, kad sovietine architektūra apteršta. Po Ceikinių pasukus link Švenčionių – Ignalinos plento į mišką, buvau nuliūdintas civilizacijos grimasomis – tokios didelės šiukšlių koncentracijos dar nebuvau matęs. Prie Melninkų esantis karjeras – išskirtinė vieta pėdinimuose, nes retai pasitaiko, o jei ir pasitaiko, tai nepasinaudoti apžiūra būtų nuodėmė. Pavarvinęs seilę į neįprastą kraštovaizdį, įšokau į kitą – Didžiasalio etnokultūrinį draustinį, kuriame garsiais pasisveikinimais, tik be duonos ir druskos, kaimo šunėkai pasitiko. Tad teko prisiminti, jog kalbėti lygtais moku, ir pasitaikė alkoholio išvagotu veidu nuoširdus vyriškis, tvorą taisęs. Paklaustas, ar šie šunes jo, padrąsino atsakydamas, kad ne. Nepažįstu aš tų draugų. Bet pridūrė, kad nekanda. Taip, visi nekanda iki pirmo įkandimo. Pasigrožėjęs vietinių papročiais ir architektūra, aplankiau apžvalgos bokštą, nuo Švenčionių – Ignalinos plento gerai matomą.
Judėjau toliau. Yra Lietuvoje politikas, kurį, nepaisant skirtingų pažiūrų, gerbiu. Po vienų prezidentų rinkimų, Radioshow apibūdino šį kaip paršiuką čiuką. Nuo to laiko, pažvelgęs į jį, asociacijos tik su paršiukais čiukais ir telenda. Pirmasis kiek nemalonus ženklas buvo užtvaras, pro kurį nepravažiuotų automobiliai, bet praeitų pėstieji. Einu. Teritorija tik gražėja, žolytė vis trumpėja. Ir kaip baravykai po lietaus išdygo naujos statybos pastatų. Suprantu, kad atsidūriau ne šiaip sau privačioje teritorijoje. Ją praėjęs, pamatau ženklą: „Privati teritorija. Saugo pikti šunys“. Tai vat, mielieji, būčiau užpakalį savo nemokamai pasidailinęs, jei šios lentelės užkeikimas veiktų. O tas kaimas vadinasi... Juršėnai. Po šiųjų, pro Šutonis ir Aiduką, patraukiau atgalios į Šventą.
Pėdinimo pabaiga
Pėdinimui artėjant į pabaigą, kai galvoje jau rezgėsi mintys, ką reikėtų pasakyti lankytojų centro darbuotojui, jog mane palepintų vandenėliu (apsiskaičiavau su gėrimų atsargomis), kai priėjus pirmą kelyje šlapynę ir atsidūrus miškelyje, mano kelrodė žvaigždė, pirmąkart per visus pėdinimus, nusprendė užgesti. Matyt, pagalvojo, jog per mažai nuotykių apturėjęs buvau. Tad teko pažaisti „atspėk, kur dabar eiti“. Nepralošiau, tačiau su galutinai ištuštintom gėrimų atsargom ir paženklintais kaimo kamufliažine spalva batais atsidūriau priešais Šventos dvarą. Užsukęs į lankytojų centrą, aptikau praktikantę Miglę, kuri sušelpė vandens puodeliu. Gaila tik, kad ji negalėjo pateikti atsakymų į man rūpimus klausimus, bet nurodė, kokiu adresu kreiptis. Tad reikės vienam darbuotojui brūkštelti, gal atsilieps ir patenkins smalsumą. Išėjęs sėdau į automobilį ir laikinai palikau šį vaizdingą kraštą. Daugiau foto galite pamatyti čia.
