Jiezno galybės ir pasididžiavimo paieškos

Vieną saulėtą savaitę, kai jau būna nurimęs poilsiautojų šurmulys, susiruošiau kojos žingsneliu prisiliesti prie vieno iš mažiausių Lietuvos regioninių parkų, kuris tiek savo esančia gamta, tiek savo istorija yra unikalus susiformavusios gamtos kampelis, vienas brangiausių, jei ne pats brangiausias, deimantas Lietuvos gamtos karūnoje. Su kuo pirmiausiai asocijuojasi pajūris? Nerimstančia jūra, smėlėtomis pakrantėmis ir nuogų kūnų mišraine? Turbūt tokios asociacijos ne vienam iš mūsų ateina galvon, tačiau jei tikiesi, mielas skaitytojau, kad aprašymas bus būtent vien apie tai, turiu nuvilti. Šis pasakojimų ciklas bus ne tik apie pajūrį, bet ir apie jo savitus istorinius atspindžius. Savo klajones ir atradimus pajūriu dalinuosi pirmoje šio ciklo dalyje. Joje – supažindinimas su unikalia pajūrio gamta.

Išgertas šaltmėčių, rinktų nuo Asvejos kranto, arbatos puodelis, malonūs pasižodžiavimai ir giedras dangus prieš pėdinant Asvejos RP lankytojų centre nuteikė optimistiškai. Žinojome, kas laukia, žinojome, kad bus ne taip lengva, bet kupini nuotykių troškulio trise: aš, Vida ir parko darbuotoja Laura pradėjome žygį. 

Priešistorė

Po praeitais metais aplankyto Ažušilės kraštovaizdžio draustinio iš žmogaus sulaukiau pasipiktinimo, kad nepamačiau gražiausių šio draustinių vietų bei... pasiūlymo jas pamatyti. Tas žmogus – tai „Lietuvos valsčiai“ serijos knygų bendraautorė,  knygos „Palūšė: savita mažo kaimelio istorija“ autorė,  2015 metų Ignalinos rajono metų bibliotekininkė ir viena iš Ignalinos rajono šviesuolių Rita Ramanauskienė. Tai buvo pasiūlymas, kurio negalėjau atsisakyti.

„Be Radvilų nėra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos, be Dubingių – Radvilų“ 
prof. Alfredas Bumblauskas

Tingią sekmadienio popietę, po tam tikrų derybinių vingrybių su Kūtvėla nusprendėme, kad apsilankysime Dubingių apylinkėse. Dubingiai, dar 2012 metais tapęs pirmuoju Taikos miesteliu Lietuvoje, yra Lietuvos didybės ir nuosmukio, iš kurio bandoma kilti, atspindys. Kadangi atvykome kiek anksčiau nei planavome, savo kelionę pradėjome nuo atstatomos Šv. Jurgio bažnyčios, kylančios iš pelenų fenikso, Dubingių simbolio. Bažnyčia Dubingiuose ėjo iš katalikų (pirmosios bažnyčios fundatorius buvo Vytautas Didysis) į kalvinistų (Mikalojaus Radvilo Juodojo iniciatyva), kol galiausiai grįžo į katalikų globą (ironiška, kad katalikiškos bažnyčios fundatorė tapo Radvilų giminės atstovė Liudvika Karolina Radvilaitė). Turbūt Lietuvoje nerasime tokios bažnyčios, kuri per itin trumpą laikotarpį – dešimtmetį – degė net du kartus. Po Nepriklausomybės atgavimo, prisimindami gerąsias mecenatystės tradicijas, Rusteikos tapo šios Šv. Jurgio bažnyčios atstatymo iniciatoriais. 2012 metais, paklaustas, kodėl jie parduoda milijoninės vertės sodybą Dubingiuose, A. Rusteika atsakė, kad „Dubingių krašto istorija ir grožis paskatino inicijuoti naujos Dubingių bažnyčios statybą, nusprendėme tapti šio projekto mecenatais. Dėl šios priežasties ir pasiryžome parduoti sodybą, o gautas lėšas skirti jau vykstančiai bažnyčios statybai“. Argi tai ne gražus pavyzdys Lietuvos verslininkams? Apsižiūrėję bažnyčią, per kapines patraukėme pasižiūrėti Lietuvos Nepriklausomybės kovų karių kapų. Atidavę pagarbą, sugrįžome atgal ir užsukome į Asvejos regioninio parko lankytojų centrą, įsikūrusį buvusioje karčiamoje (užvažiuojamuosiuose rūmuose), kurią dar 1842 metais pastatė grafas Boleslovas Tiškevičius. 

„Įvažiuodamas į Aukštadvario miestelį, žmogus susižavi šiuo menku miesteliu, kuriame yra keliolika kalvoje išsidėsčiusių pirkių ir dvi žydų karčemos. Aukštadvaryje kasmet vyksta  trys jomarkai. <...> Mutantur tempora – ir šiandien čia vyksta turgūs, ir šiandien žmonės nusigeria, tik jau nebešoka, pritariant trankiai kaimo kapelos muzikai“. Tokiais įspūdžiais iš savo kelionės XIX a. viduryje pasidalino V. Sirokomlė (Liudvikas Kondratavičius), o kokie vaizdai mus pasitiks XXI a. amžiuje? Ar Aukštadvaris asocijuojasi tik su pravažiuojamu miesteliu, esančiu tik Trakų šešėlyje? Tai vieną karštą vasaros dieną pabandžiau išsiaiškinti vaikštinėdamas kartu su žmona.
Kelionę pradėjome simboliškai nuo ten, kur XX a. buvo švietimo švyturys – mokykla, dabar kiek pakeitusi savo funkciją, ir tapusia regionine gamtos pažinimo meka – Aukštadvario regioninio parko lankytojų centru. Įėjus vidun, mus pasitiko naujai įrengta ekspozicija, o vyr. lankytojų centro administratorė Ema Staniulionienė atsakė į man rūpimus klausimus. Pasisvečiavę ir gavę reikiamos informacijos, judėjome toliau. 

Išvyka į Asvejos RP buvo kiek neįprasta – susisiekus su parko darbuotoju Linu Vaitkevičiumi suderinome laiką, kada būtų galima atvykti. Kadangi susitarėme susitikti po pietų, nusprendžiau, kad reikia iki susitikimo nors kiek kojeles pramankštinti. Kartu su manimi važiavo ir Eglė, pėdinusi praeitame žygyje Asvejos RP. Atvykome ir pasistatėme automobilį prie Dubingių miestelio kapinių. Buvau sudaręs palyginti trumpą maršrutą, kuriame nuotykių neturėtų būti. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, dievas juokiasi. 

Apsimiegojusios Žingių apylinkės

Atvykus į Žingių poilsiavietę, mus pasitiko dar galutinai neišsisklaidęs rytmečio rūkas. Šalia Asvejos ežero ką tik prabudęs žvejys su mumis (kartu su manimi žygiavo viena bendramintė Eglė) pasisveikina. Diena laukia ilga, sunku prajudinti kojas. Palikę kuprines, nupėdiname iki mažai tyrinėto Žingių pilkapyno. Šaltiniai pateikia skirtingus duomenis, kiek jame yra sampilų, bet jų turėtų būti apie 130. Kiek pasižiūrėję, pasukame atgal. Mūsų laukia Gintauto Kadžiulio privačiame miške 2007 m. įrengtas Žingių miško pažintinis takas. Kiek man žinoma, tokių pažintinių takų, įrengtų privačiomis lėšomis, Lietuvoje nėra daug. Tako ilgis – tik 1,5 km, tačiau vienuolikoje stendų, kuriuos galima aptikti einant šiuo taku, yra daug naudingos informacijos. Pavyzdžiui, kodėl naudinga iš miško neišvežti vos tik nukritusio medžio – ši negyva mediena yra prieglobstis daugeliui į Raudonąją knygą įrašytų augalų. Tad nesitikėkite saugomose teritorijose rasti išvalytų miškų – nugriuvę medžiai yra namai itin retiems Lietuvos „gyventojams“. Apėję ratą, vėl atsidūrėme prie Žingių poilsiavietės, nuo kurios, per tiltą pasukome kairėn aplankyti jau kito lankomo objekto – Karpakėlio ąžuolo. Trumpai stabtelėję prie šio ąžuolo, judėjome toliau darydami lankstą – reikės vėl grįžti prie Asvejos. Karpakėlio sodybų pakeliui matėme mažai, tad vėl atsidūrėme gamtos apsuptyje. Išėję į laukus, išvydome medžiotojų bokštelį, ant kurio nusprendėme užsikabaroti. Tik sunkokai ėjosi prie to bokštelio – teko šuoliuoti per pušų gilias lysves. Užlipęs ant ne itin tvirtai atrodančio bokštelio, apžvelgiau atsiveriančią panoramą. Nulipęs nuo bokštelio, vėl liuogt liuogt per lysves iki normalaus kelio, iš kurio buvome išsukę. Kiek paėjėję, pamatėme sodybą, tarsi gyvenamą, tarsi apleistą. Tikriausiai joje, kaip taisyklė, gyvenama tik sezono metu. Kitoje sodybos pusėje pamatėme užrašą „Šv. Florijono giria 2013 m“.  Nežinau, gal kažkada ši vieta ir bus giria, bet šiuo metu labiau panašėjo į pievą, kurioje prisodinta medelių. Pėdinome toliau, ir, priėję geresnį kelią, pasukome dešinėn. Greitai pasiekėme vienkiemį, prie kurio driekėsi elektros linija. Šalia šio vienkiemio yra Veliankos (Žingių) pilkapynas, gerokai apgadintas 1964 metais tiesiant elektros liniją. Šis pilkapynas turi savo Kristupą Kolumbą – tai a.a. Povilą Tebelkštį, jį „oficialiai“ atradusį 1993 metais. Pilkapyne yra 88 pilkapiai, kurie datuojami I tūkstantmečio antra puse. Archeologams 1998 ir 2001 metais tyrinėjant pilkapyną, daug degintinių kapų nebuvo rasta, tik viename iš jų archeologai rado  kiek reikšmingesnių įkapių: geležinį pentiną, siauraašmenį kirvį ir kt. Kiek pasižvalgę, vėl sugrįžome prie neseniai pereito tilto per Asveją, bet jau prie pačio tilto sukome kairėn.

Šaltoka pradžia

Atvykę prie Puntuko akmens, o gal prie medžių lajų tako (jie yra vienas šalia kito), nustebome. Aikštelė tuščia, nors išduodantis prekeivių verdamos sriubos kvapas, kabinami suvenyrai leido suprasti, kad viskas dar prieš akis. Tuo įsitikinome vėliau. Parko darbuotojai jau buvo išvirę arbatėlės ant laužo, kuria iškart ir susišildėme jau spėjusias nušalti nosis. O dar kur vaišės! Vakar kepta anykštėnų duona, spaustas sūris bei kitos gėrybės leido pasijausti tarsi atvykus į kokią šventę, bet ne ekskursiją. Pasijaučiau maloniai nustebintas parko darbuotojų noru pirmiausiai pamaitinti skrandukus, o ne akeles. Pasistiprinę ir sušilę, pajudėjome link pirmojo lankytino objekto – Šventųjų ąžuolų, esančių prie kelio bei apdainuotų „Anykščių šilelyje“. Prie šių ąžuolų (tiesa, šiuo metu belikęs vienas, o nuvirtusio kito ąžuolo vietoje 1990 metais pasodintas naujasis kompanionas) dar prieš 1863 metų sukilimą buvo meldžiamasi aplinkinių kaimų gyventojų, o A. Vienuoliui – Žukauskui tai buvo vienintelė vieta, kur jis nusiimdavo kepurę atsivedęs savo mokinius, nes labai nemėgo savo plikės demonstruoti viešai. Taip pat ant seno ąžuolo galima įžiūrėti Jėzaus Nazariečio skulptūrėlę, įkeltą 1991 metais, kuri atrodo tarsi suaugusi su ąžuolu. Pasiklausę kalbų, pradėjome sukti ratus aplink šiuos gražuolius. Ne, ne todėl, kad į arbatą būtų buvę įpilta velnio lašų, o todėl, kad išsipildytų mūsų norai – juk šie ąžuolai, pasirodo, dar ir yra stebuklingi. Įdomu, ką tuo metu galvojo policijos ekipažas, šalia ąžuolų įsitaisęs – bet papūsti neliepė. 

Lankomiausi ir žinomiausi objektai

Pasisukioję prie Šventųjų ąžuolų, pajudėjome link Puntuko akmens, tikriausiai visiems matyto bei prifotografuoto. Puntuko akmuo yra rapakivi granitas, atkeliavęs pas mus pasinaudojęs paskutinio ledynmečio taksi paslaugomis. Taip jis būtų ramiai sau stūksojęs, jei ne II pasaulinio karo metu virš jo atsiradusi... daržinė. Šioje daržinėje skulptorius Bronius Pundzius taip įamžino garsių lietuvaičių skrydį virš Atlanto dešimtmečiui paminėti. 2011 metais jį buvo išterlioję neįvertinti ir niekam nežinomi „menininkai“. Vietiniai iniciatyvūs žmonės, su a.a. Vytautu Galvonu priešaky, ėmėsi valymo (viešųjų ryšių) akcijos. Apie šią akciją gal ir nieko nebūtume sužinoję, jei ne po to kilęs skandalas: pasirodo, Puntuką reikėjo valyti ne stipria srove, o švelniais šepetukais, kaip naminį gyvūnėlį. Be to, tas Puntuko nuprausimas sukompromitavo pačius Darių ir Girėną: jiems, gerokai įkaušusiems nuo tokio valymo, paraudonavo... nosys, kurias K. Norkūnas „pagydė“ nuo šiųjų priklausomybės. 

Toliau kilome aukštyn, prie Medžių lajų tako – vienintelio tokio Baltijos šalyse, vingiuojančio 300 metrų ir pakylančio iki 21 metro aukščio. Jei šis aukštis per mažas – galima įlipti į 35 metrų aukščio bokštą. Einant šiuo lajų taku, sužinojome, kad lajų takas turėjo atsirasti... Neries regioniniame parke, tačiau aktyviomis Anykščių regioninio parko darbuotojų pastangomis jis buvo „persiviliotas“ ten, kur yra dabar. Norintiems išsamiau susipažinti su lajų taku rekomenduočiau pasisamdyti gidą, kuris visas paslaptis išpasakos. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad šiuo metu neįgaliesiems skirtu liftu laikinai negalima naudotis (viešųjų pirkimų grimasos). Nusileidę nuo lajų tako, aplankėme informacinį centrą, kuriame galima įsigyti Anykščių regioninio parko ženklu pažymėtos produkcijos. Jau judant prie automobilių, pajutome, jog išvykstame pačiu laiku. Autobusų, lengvųjų automobilių spūstys pačios mus greičiau iš ten traukė. Tad, jei norėsite apsilankyti šiuose objektuose, rekomenduočiau atvykti prieš lajų tako atidarymą ar valandą prieš uždarymą – kitaip teks spūstyse būti. 

Būdragaidžio rezervate

Pajudėję kiek Kurklių kryptimi, pasistatėme mašinas. Nuo ten pradėjome kelionę į 65 hektarų Būdragaidžio rezervatą. Pirmoji mus pasitiko Europos svarbos buveinė – Vakarų taigos miškas. Tai natūralus senų spygliuočių ir mišrus miškas, augantis skurdžiame dirvožemyje, kurį puošė neturtinga žolinė augalija ir gausi samanų danga. Įlindus mus visiems giliau į rezervato teritoriją, Vakarų taigos mišką pakeitė pelkinis miškas, kuriame jau pajutome po mūsų kojomis šlapumą. Šiame miške pamatėme mėlynes, bruknes ir vaivorus. Priartėjus prie pačio Būdragaidžio ežero, kalbant moksliniais terminais, pelkinį mišką pakeitė tarpinės pelkės ir liūnai. Didelių, „normalių“ medžių nebeliko, liko tik kelios žemos apykreivės pušelės bei spanguolynai, kurių uogomis beveik visi pasimėgavome. Judėjome aukštapelke kiek toliau aplink ežerėlį. Mus pasitiko didelės nendrės ir krūmynai, o ėjimas per jas buvo kiek nesmagus, nes teko žiūrėt, kad iš priekyje einančių paleistos šakos negautum ir pats nesuduotum. Be to, laukė dar viena netikėta man, kaip ir kitiems, kliūtis, kurios priežastis buvo... bebrai. Pastarieji buvo įsirengę greitkelius bei apžvalgos aikšteles. Gerai, kad tai būtų tik ant sausumos, bet jie įsigudrinę ir vandens kelius įsirengti. Išėjus į pievą, pirmiesiems pasisekė dar pamatyti prabėgantį briedį. Taip vėl įlindę į Vakarų taigos mišką, pasiekėme savo automobilius. 

Pats apsilankymas sukėlė dvejonių. Rezervate dėl jo paties išskirtinumo neleidžiama jokia žmogaus veikla, patekti į jį legaliai, nenorint gauti baudos, galima tik dviem būdais: leidimu arba su parko darbuotojais. Atrodo, kad viskas paprasta? Galbūt, bet praktika rodo ką kita. Pirmiausiai pradėsiu nuo to, kad pririnkome keletą maišų šiukšlių rezervate ir jas parsitempėme iki mašinų. Paradoksalu, tačiau internetuose aptikau, kad šis Būdragaidžio ežeras buvo išnuomotas valstybės privatiems asmenims žvejybai. Lankytis draudžiama, bet išnuomoti ir žvejoti – galima? Taip pat, mano kukliais pasvarstymais, reikėtų daugiau informacijos, jog čia yra rezervato teritorija. Tik kampuose esančių ženklų yra per mažai. Galėtų parkas pasimokyti iš savo Žemaitijos nacionalinio parko kolegų Plokštinės rezervato ženklinimo, kur beveik ant kiekvieno medžio šalia rezervato ribos yra pažymėta, jog draudžiama lankytis. Arba iš valstybės sienos pareigūnų, ženklinančių pasienio ruožą – viešint Dieveniškių istoriniame regioniniame parke nepastebėti ženklų neįmanoma.

Puntuko brolis ir atodangos

Pasiekę savo mašinas, kiek užkrimtę, kai kurie mūsų žygeiviai buvo apdovanoti parko suvenyrais. Gavo tie smalsuoliai, kurių metų skaičius buvo mažiausias ir didžiausias. Po šios apdovanojimo ceremonijos atsisveikinome su keletu žygeivių ir judėjome toliau, o tiksliau, atgalios, per Anykščių kurortą, kol pasiekėme savo dydžiu Puntukui nenusileidžiantį akmenį.. Išgirdus šio akmens pavadinimą – Puntuko brolis – kyla nuoširdus liūdesys šiam akmeniui, nes jis yra didžiojo savo giminaičio šlovės paunksmėje. O kokia jo atsiradimo istorija! Parko darbuotojų paklausiau, kaip šis akmuo atsiradęs – sakiau, gal koks velnias eilinį kartą nešęs ir prieš aušrą pametęs. Nė velnio! Išaiškėjo, kad šio akmens legenda yra... kosminė ir netgi pagrįsta įrodymais (aišku, gerokai pramiešta vietinių vaizduote). Pasak legendos, labai seniai, šaltą žiemą, žmonės išgirdo griaustinį ir krentantį ugnies kamuolį, o kritimo vietoje atradę žemėn įsmigusį akmenį. Pasirodo, kad ši legenda turi pagrindimą – 1929 metų vasario 9 dieną šalia Anykščių, šiauriau Andrioniškio miestelio nukrito meteoritas. Kadangi nieko didelio aplink nebuvo rasta, šis nukritęs meteoritas buvo „pastumtas“ prie Puntuko brolio. 

Vėliau vykome prie atodangų, Šventosios upės papuošalų. Atodangos – tai tarsi atversti ir pamiršti užversti milijonų metų gamtos knygos puslapiai, kuriuos pati gamta leidžia išskaityti, o šių puslapių dešifravimą patikime ne savo, bet specialistų, vadinamų archeologais, akims. Pirmoji aplankyta atodanga buvo Vetygalos atodanga, dar vadinama Žėbros kalnu, nes ji sudaro pietinę 420 m ilgio šiojo dalį. Nusileidę stačiais laipteliais, ją apsižiūrėjome. Nors ir matėsi šios atodangos didybė, tačiau nusprendžiau, kad kitu apsilankymu reikės į ją paveizėti iš priešingos Šventosios upės – akys negali aprėpti jos visos. O vertėtų. Juk ši atodanga dar yra įtraukta į Lietuvos rekordų knygą – joje rastos šarvuotų žuvų liekanos (jos yra 300 –350 milijonų metų), kurios yra seniausios Lietuvoje rastos žuvys. 

Pasižiūrėję ir šalto rudens vėjelio pagairinti, patraukėme prie 27 metrų Daumantų atodangos. Jokių nuorodų, nurodančių šios atodangos kryptį, nerasite, o keliukas gerokai mus pakilojo nuo savo sėdynių. Kodėl taip yra? Priežastis paprasta – iki šiol tebevykstančios derybos su privačios žemės sklypo savininku, per kurio žemę eina šis kelias. Paradoksalu, kad šią atodangą lengviau pasiekti yra baidarėmis, o ne automobiliais. Pagaliau pasiekę šią atodangą, ėjome įrengtu pažintiniu taku. Atodangos apačioje galima pamatyti net trijų geologinių periodų darinius bei trykštančių šaltinių vandens. Atsigaivinę, pajudėjome tolėliau prie pačios Šventosios upės, kuriose turizmo sezono metu yra įrengtos prieplaukos. Paveizėję į Šventosios tekantį vandenėlį, užkilome atgalios. Važiuojant dar buvome pamatę neseniai Dundulio nutrenktą šimtametį klevą. Nusprendėme, kad reikia pasižiūrėti Dundulio darbus. Apsižiūrėję, sugrįžome atgal prie mašinų. 

Norėčiau padėkoti Anykščių regioninio parko darbuotojoms. Už jų nuoširdumą, norą parodyti gražiausias parko vietas, surengtas vaišes, įdomius pasakojimus bei puikiai praleistą laiką. Taip pat galite pasiskaityti apie šį žygį ir Anykščių regioninio parko puslapyje.

Vieną rugpjūčio savaitgalį apsilankiau Aukštaitijos nacionaliniame parke ir šalia esančiame Ažušilės kraštovaizdžio draustinyje. Šįkart pėdinau labiau liežuviu, nei kojomis – būna ir taip. Sutikti Ignalinos krašto žmonės man pasirodė įdomūs, savotiškai išsiskiriantys iš kitų krašto žmonių, todėl nusprendžiau juos pakalbinti, sužinoti, kaip rieda gyvenimas šiame krašte jų akimis. O kojoms darbas buvo labai menkas – leidau joms darbuotis tik Ažušilės kraštovaizdžio draustinyje bei Stripeikių bitininkystės muziejuje, kur vyko Medkopio šventė.