Šįkart pasidalinsiu įspūdžiais iš dviejų savaitgalio papėdinimų Pavilnių regioniniame parke. Po pirmo savaitgalinio papėdinimo nuotaikos dviprasmiškos. Iš vienos pusės, su artimais žmonėmis aplankiau viską, ką buvau numatęs, iš kitos pusės, likau it musę kandęs neatlikęs visaverčio testo savo kojoms Ribiškių kraštovaizdžio draustinyje.
Pirmasis savaitgalio papėdinimas
Pėdinti mieste, kuriame gyveni, iš dalies lengva, iš dalies sunku. Atrodo, kad per visą tą laiką esi apipėdinęs visas tuo metu žinomas vietas, bet kartu giliai širdyje žinai, jog tikrai nesi visko matęs ir smalsumas kirbėte kirba atrasti tai, ko nematei. Pėdinti pradėjome nuo Markučio dvaro, kuriame, vykdant Varvaros Puškinos testamentą įsikūręs literatūrinis Puškino muziejus (plačiau apie jį galite pasiskaityti čia ). Paveizėję Markučių dvarą ir jo apylinkes, pradėjome risnotis per bėgius į Ribiškių kraštovaizdžio draustinį, link Laimio kalno. Ribiškių kraštovaizdžio draustinio reljefas, pasak Č. Kudabos ( kuris, mano nuomone, buvo ir bus karalius Lietuvos gamtą mylinčių žmonių it Elvis Preslis rokenrolo pasaulyje), yra fenomenalus. Teko kiek pajusti šį fenomeną savo kojomis, kol pasiekėme 18 metų Laimio Janutėno kurtą kalną, gavusį Laimio vardą. Nuo Laimio kalno atsiveria toks platus Vilniaus kraštovaizdis, kad būtų buvę nuodėmė kiek ilgėliau ties juo nepasilikti: iš visų pusių buvo galima žvelgti į atsiveriančius tolius.
Truputėlį atsikandę vaizdų ir pilvo šauksmų malšinimui skirtų priemonių, stačiu keliuku nusileidome apačion. Pavieniai namai, vieni apleisti, kiti su daržais ir piktais šunėkais tarsi mus nukėlė kažkur kitur, bet tik ne į Vilnių. Išlindę prie Juodojo kelio (vienas iš pasakojimų byloja, jog ši gatvė buvo pavadinta taip todėl, kad šiuoju keliu buvo vežamos maro aukos), kiek papėdinę tolėliau, pasukome į Dilgynės gatvę. Buvau skaitęs, kad Ribiškėse kiekvienas namas turėjo po savo tvenkinį, bet tuo ne itin tikėjau, kol nebuvau patekęs į šią gatvę. Kiek toliau papėdinus Dilgynės gatve, buvo keista stebėti, kad iš tikro, beveik kiekvienas namas tai šalia savęs, tai kitoje gatvės pusėje, turėjo tvenkinį. Atrodė, kad šiems Dilgynės gatvės gyventojams tvenkiniai yra toks įprastas dalykas, kaip mums šalia namų turėti stovėjimo aikštelę. Nuo Dilgynės gatvės pakilome pėdinti šalia geležinkelio bėgių, kuriais iš pradžių patekome prie neaiškiomis aplinkybėmis žuvusio poeto, disidento Mindaugo Matonio žuvimo vietos.
Iš jos, vėl šalia bėgių, išlindome į Pavilnių gatves. Kadangi žinojome, kad ten yra kažkoks baras – kavinė, tai pajudėjome link jo. Teko palaukti keliasdešimt minučių, kol atsidarys. Vaizdas – tragiškas, asortimentas – katastrofa. Nei kavos, nei arbatos, nei karštų valgių – visas asortimentas atiduotas alui ir kitiems svaigiesiems gėrimams. Iš kitos pusės galiu suprasti, kodėl būtent toks asortimentas, nes vietiniai eina ten tik svaigintis, o tokių paklydėlių kaip mes užsuka tikriausiai tik keletas per metus. Nusivylę pradėjom pėdinti į įkalnę, kurios gale laukė Tuputiškių serpantinas – vienintelis toks Lietuvoje (plačiau apie jį galite pasiskaityti čia). Juo užvingiavome šalia pastatytos 1935 m. ir vienintelės Vilniuje medinės Pavilnio Kristaus Karaliaus ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios. Apsidairę, nupėdinome prie 1953 m. įkurto Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro, kuriame paveizėjome į pakankamai blogomis sąlygomis laikomus gyvūnus ir paukščius. Vienintelis man bent jau vertas „eksponatas“ buvo jūrinis erelis, kurio iš taip arti nebuvau matęs. Velniškai didelis man jis pasirodė.
Po šio centro pajudėjome Džiaugsmo gatve, iš kurios įsukome į St. Lozoraičio gatvę. Galiu pasakyti, nesitikėjau išvysti... tiek naujai pridygusių namų, kurių dalis buvo dar tebestatomi. Norėsi gamtos – gausi šiuolaikinės architektūros dozę. Šiaip ne taip išvingiavę pro naujų namų kvartalus bei pasikliovę nuojauta, nupėdinome miško link, kur radome patogią vietelę pailsėjimui. Kažkiek atsikvėpėme nuo miesto šurmulio, ir, papildę savo pilvus likusiomis maisto atsargomis, patraukėme ieškoti Rokantiškių piliakalnio. Jį rasti nebuvo lengva, nes jokių orientyrų ar užuominų, kad jis yra už kelių kalvelių, nebuvo. Visiška priešingybė Rokantiškių piliavietei. Nuo Rokantiškių piliakalnio atsiveriantys vaizdai apsiribojo artimiausių medžių viršūnėmis, tad nieko nelaukę nusileidome į Murlės upelio slėnį. Radę padarytą praėjimą, pakilome link Vilniaus Švč. M. Marijos, Taikos Karalienės bažnyčios, prie kurios puikavosi Jono Pauliaus II-ojo skulptūra. Taip baigėsi pirmasis papėdinimas.
Antrasis savaitgalio papėdinimas
Nors nesu itin didelis sambūrių mėgėjas, tačiau pasitaikiusios progos negalėjau neišnaudoti. Pamatęs skelbimą į Vilniaus keliautojų klubo organizuojamą papėdinimą „Ribiškių kalvynu ir Kaukysos pakrantėmis“, kurios vadovė turėjo būti Nijolė Balčiūnienė. Vos spėjęs į autobusą, pamačiau, jog Vilniaus aktyviosios senjorės su šiaurietiško ėjimo lazdelėmis važiuoja kartu su manimi. Iš pradžių buvo kilusi mintis, kad teks slinkti Ribiškių kalnais, tačiau viskas vyko ne taip, kaip galvojau. Susitikimas įvyko ant Laimio kalno, ant kurio Nijolė Balčiūnienė papasakojo trumpą Ribiškių kalvyno susidarymo istoriją. Po šios istorijos, mandagiai atsiprašiusi, perdavė vado vadeles kitam bendraminčiui. Gaila, bet pasakyti, kas tai per žmogus negaliu, bet pagirti jį už spartų tempą, entuziazmą būtina. Tarp šių žygeivių pastebėjau ir Vytautą Sinicą – pagarbos vertą asmenybę, rašančią aktualiomis tautiškumo, katalikybės ir kitomis temomis. Pėdinti pradėjome stačia galva nerdami į Laimio kalno apačią su staigiu posūkiu dešinėn. Po to judėjome kalnais kalneliais, perėjome Kaukysos upelį, kol atsidūrėme ant Juodojo kelio dangos. Iš jos pasukome Ribiškių taku, o šis man jau buvo pažįstamas iš vakarykščio pasipėdinimo. Bet, skirtingai nuo vakarykščio pėdinimo, pasukome kairėn, į vieną iš Ribiškių tako atšakų, ir, palikę namus, pradėjome kopti į kalnelius.
Tai buvo kone sunkiausia pėdinimo vieta – man net prakaito keli lašeliai susikaupė. Įkopę ir pasigrožėję panorama, leidomės žemyn vėl į Ribiškių taką, kuriuo dar ėjome truputėlį, kol vėl pasukome į kairę, taip užkopdami šalia Laimio kalno esančio kalnelio. Žygio metu stebėjausi, kaip garbingo amžiaus senjorės sugeba judėti tokiu pačiu tempu kaip ir vedlys – buvo viduje džiugu matant, kad lietuvaitės vėlyvosios jaunystės metu sugeba ne tik ligoninėse skųstis ir prie televizoriaus ekrano tupėti. Kaip supratau iš bendraujančių tarpusavyje žmonių, jie jau senokai vienas kitą pažįsta, o nauji žioplinėtojai, kaip aš, tik papildome jų propaguojamas idėjas. Jei dar nesate išbandę žygiuoti su grupe, jei turite mažų vaikų, šie žygiai kaip tik Jums – Vilniaus keliautojų klubas dažnai organizuoja žygius, tad nepraleiskite progos papėdinti.
