Ilgai galvojau, ar aprašyti savo įspūdžius iš pasimatymo su ja. Ji – aistringa, kitaip kalbanti, nuolat pateikianti staigmenų, išliekanti paslaptinga iki pat paskutinės akimirkos. Be to, pasimatymas su ja tęsėsi kelias dienas ir ją pažinau daugiau važinėjant, nei savo pėdomis. Taigi, ilgai nevedžiojant už nosies, atskleisiu įsimintino pasimatymo detales su Žemaitija.
Strimgalviais link krašto karaliaus
Tai turbūt viena iš ilgiausiai mano planuotų kelionių Lietuvoje. Atrodo, kad planuoji iki menkiausių detalių, bet, kaip vėjui papūtus pienės pūkus, pasimatymo su Žemaitija eigoje planai taip ir lieka tik žemėlapyje. Vienas sunkiausių dalykų, pasirodo, buvo vietos, kurioje ilsinsimės savo pavargusius kūnus, paieškos. Ilgai ieškojus radome itin egzotiškai skambančią vietą – Rietavo senelių namus. Tarsi ir ne laikas dar būtų ten apsilankyti, bet veržtis tai veržėmės dėl paprastos priežasties – kainos ir kokybės santykio. Ir nenusivylėme. Apsistoję šiek tiek bandėme ilsėtis po atvykimo iš Vilniaus, nes turėjome laisvo laiko iki pramogos, kuri visiems kėlė jaudulį. Gulėdamas lovoje, staiga neramios dūšios pagautas, sugalvojau planelį, kurį įgyvendinome. Strimgalviais, kiek įmanoma skubėdami, aplankėme Medvėgalį, kuris, anot Č. Kudabos, yra „tarsi šio krašto karalius“ – centrinė tvirtovė, kuri gynė Žemaitijos žmones nuo kryžiuočių antplūdžių. Pasitiko mus Medvėgalis jau nyrantis į nakties sapną, o mūsų susitikimui užsakė vos nuo žemės pakilusius, greitai plaukiančius tamsius debesėlius, mums pasiguosdamas, kiek teko mirties jam matyti ginant kraštą nuo atėjūnų. Tarsi bijodama įsiterpti, jau beužgęstanti saulė dovanojo mums savo spinduliais padabintą raudoną plyšelį, tarsi akį, stebinčią mus, smalsaujančius keleivius. Turbūt buvome tiek Medvėgalio pakerėti, kad visi grįžome prie automobilio skirtingais keliais, siekdami pabūti vienumoje su šiuo seneliu, menančiu garbingą istoriją. Taip, vėl visi susirinkę, išjudėjome į tam tikrą nežinią, kur mūsų laukė nakties skraiste apsikabinęs slaptas kelias...
Medvėgalio kompleksas
Sietuvos kūlgrindos rimai ir nerimai
„Čiuožki, čiuožki, čiuožki,
Nepraslysi, nepraslysi pro mane,
Tau vis tiek teks pabučiuoti.“
Mantas „Čiuožki“
Nepraslysi, nepraslysi pro mane,
Tau vis tiek teks pabučiuoti.“
Mantas „Čiuožki“
Tai turbūt buvo bene sunkiausias pasiruošimas, kurį yra tekę patirti ruošiantis savo dar vienam nuotykiui. Kodėl sunkiausias? Todėl, kad žmonės, kurie ėjo su manimi, norėjo vos ne žinoti, kokiame metre laukia netikėtumai, ar bus sunku ir pan. Aišku, socialiniuose tinkluose irgi susilaukiau klausimų, kurie turėjo būti labiau adresuoti žygio vadovui – Varnių RP darbuotojui Linui Šedvilui, bet klausiantieji tikriausiai galvojo, kad aš pėdinsiu kūlgrinda jau kokį 101 kartą. Man tai buvo pirmas kartas išbandyti slaptą, akmenimis grįstą kelią, kuriuo naudojosi ne vienas karys, gynęs aplinkines Medvėgalio, Paršpilio ir Šiuraičių pilis. Archeologas Zenonas Baubonis prieš gerus porą dešimtmečių yra rašęs, kad jų Lietuvoje buvo daugiau nei 60. O kiek dar laukia savojo atradimo! Bet šįkart pėdinau ne sukauptų rašytinių šaltinių puslapiais apie kūlgrindas, o pačia tikriausia Sietuvos kūlgrinda – vienintele Lietuvoje pritaikyta turizmui kūlgrinda. Daugiau Lietuvoje tokių nėra. Tiesiog nėra. Ir tai jai suteikia mistinio atspalvio.
Pradėjome pėdinti nuo Paršežerio automobilių stovėjimo aikštelės. Iškart supratau, kad ir pats nuėjimas iki kūlgrindos nebus lengvas pasivaikščiojimas. Kodėl? Todėl, kad beveik visas takas buvo šlapių marškinėlių, oi, lentų, šou, nes jos buvo kai kur įlūžusios nuo turistų antplūdžio ir natūralių gamtinių procesų (medinis takas juk padarytas pelkėje, o pelkėje, kaip žinia, mediena nelinkusi ilgai išlaikyti prekinės išvaizdos).
Nuotykiai man jau prasidėjo gan greitai – vadinamas „ciklopas“ (prožektorius, dedamas ant galvos) savo pirmojo išbandymo neatlaikė, tad teko kliautis kitų šviesomis. Gražus vaizdas, kai atsisuki atgal ir matai vingiuojančią prožektorių gyvatę. Tuo pačiu atėjo ir suvokimas, kad pats skiriuosi kaip diena ir naktis nuo savo pirmojo žygio aplink Paršežerį – sulūžusios, šlapios lentos buvo laukiamos tarsi malonus pajūrio smėlis, o ne kažkokia katastrofa, kurią išgyventi reikėjo labai didelių pastangų. Taip bečiuožiant šlapiomis lentomis pradėjome su Linu traukti Manto „Čiuožki“ dainą. Ji labai tiko tokiomis aplinkybėmis. Deja, nepaklausiau patarimo nepaslysti – nučiuožiau šonan ne vieną kartą. Užbėgant pasakojimui už akių, galiu pasakyti, kad jau grįžtant su Linu žaidėme žaidimą, kas daugiau nučiuoš nuo kelio. 4:1 Linas laimėjo. Lino 15 metų patirtis vesti nutrūktgalvišką minią darė savo.
Pagaliau atėjo ta akimirka, kai kūlgrinda tuoj pasiglemš mano pėdas ir kūną. Iš pradžių medžių šakos kiek pamaišydavo tvirtai padėti koją. Kūlgrinda vis gilėjo, ir jau atėjo tas skaudus momentas, kai teko patirti tą vyrišką malonumą, kai apsemiamos glaudės šaltame vandenyje. Prasidėjo gan aštroki akmenys, tad nustatyti koją patogiai nebuvo pats lengviausias užsiėmimas. Vėliau teko eiti savotišku gamtos ir žmogaus sukurtu tuneliu, kai negalėdavai nepasukti nei dešinėn, nei kairėn, buvai įspraustas į rėmus. Ir pagaliau laukta akimirka, kai teko iš lėto, niekur neskubant praeiti purvynę. Kojos kėlėsi sunkiai, tačiau pagalbos neprireikė. Žygio vadovas Linas padėjo išbristi paduodamas ranką, vėliau keletui žmonių padėjau ir aš. Buvo smagu. Velniškai smagu! Perbridus šią įdomiausią kūlgrindos dalį, teko ilgokai laukti kitų nutrūktgalvių. Kai kuriems iš jų nepasisekė, o gal ir pasisekė – teko keturiomis ropoti link tvirtesnės žemės. Sulaukę visų žygiavusiųjų, pajudėjome toliau. Nusiprausėme savo purvinus kūnus, o tiksliau bent kažkiek apsiprausėme, nes grįžęs ilgokai prabuvau vonioje, kol praradau purvinio žmogaus titulą. Visi nusiprausę pajudėjome atgalios. Deja, kai kurie žygeiviai nežinojo vienos taisyklės – žygio vadovo pralenkti nevalia. Teko į priekį įsiveržusius ir pralenkusius nutrūktgalvius šaukti atgal, nes pasukti turėjome per pievas ir elektrinį piemenį. Beje, turbūt vienintelis paragavau vienintelio piemens elektrinio botagėlio – jausmas nebuvo itin malonus, bet ne toks, kad klykčiau ir dejuočiau iš skausmo.
Taip pėdindami mediniu taku praėjome mitologinį šaltinį „Milžinų maudyklą“. Kadangi medinis takas buvo padengtas ką tik nupjautais sąžalynais, sunku buvo įžiūrėti kelią. Teko man gerokai pamirkyti koją – atsigaivinau. Grįžimas buvo lengvesnis, bet tuo pačiu ir sunkesnis. Lengvesnis tuo, nes žinojai, kas Tavęs laukia, sunkesnis todėl, kad pradėjo gerokai lyti, ir tiesiogine prasme pradėjome nebe eiti, o čiuožti šlapiomis lentomis. Grįžtant sutikome jau nulūžusią kompaniją, kurios tik vienas vos bestovintis karys pradėjo Lino klausinėti apie mūsų žygį. Gal paveiktas tokio įspūdžio, o gal apsukta galva, mūsų vadovo Lino jis paprašė... kreditinės kortelės. Buvo smagaus juoko, galima sakyti. Bent jau man, tai pilvas gerokai lingavo žiūrint į vos ant kojų besilaikančią žmogystą, kuriam palikome tokį didelį įspūdį. Taip pamažu pasiekėme pradinį žygio tašką.
Šis naktinis žygis kūlgrinda buvo skirtas paminėti Durbės mūšį, vykusį 1260 m. liepos 13 d. Šis žygis yra rengiamas tik kartą metuose, paminint Saulės arba Durbės mūšius, svarbius mūsų istorijai. Svarbiausi praktiniai patarimai tiems, kuriems nušypsos laimė pėdinti naktį kūlgrinda, yra šie: pasiimkite prožektorių, maudymosi glaudes ar kostiumėlį, rankšluostį. Ir svarbiausia – kūlgrinda primygtinai rekomenduoju išbandyti basomis. Kitaip jūsų apavas gali tapti dar vienu sukauptu Lino eksponatu, išnirsiančiu iš pelkės po vieno ar dviejų mėnesių.
Pradėjome pėdinti nuo Paršežerio automobilių stovėjimo aikštelės. Iškart supratau, kad ir pats nuėjimas iki kūlgrindos nebus lengvas pasivaikščiojimas. Kodėl? Todėl, kad beveik visas takas buvo šlapių marškinėlių, oi, lentų, šou, nes jos buvo kai kur įlūžusios nuo turistų antplūdžio ir natūralių gamtinių procesų (medinis takas juk padarytas pelkėje, o pelkėje, kaip žinia, mediena nelinkusi ilgai išlaikyti prekinės išvaizdos).
Nuotykiai man jau prasidėjo gan greitai – vadinamas „ciklopas“ (prožektorius, dedamas ant galvos) savo pirmojo išbandymo neatlaikė, tad teko kliautis kitų šviesomis. Gražus vaizdas, kai atsisuki atgal ir matai vingiuojančią prožektorių gyvatę. Tuo pačiu atėjo ir suvokimas, kad pats skiriuosi kaip diena ir naktis nuo savo pirmojo žygio aplink Paršežerį – sulūžusios, šlapios lentos buvo laukiamos tarsi malonus pajūrio smėlis, o ne kažkokia katastrofa, kurią išgyventi reikėjo labai didelių pastangų. Taip bečiuožiant šlapiomis lentomis pradėjome su Linu traukti Manto „Čiuožki“ dainą. Ji labai tiko tokiomis aplinkybėmis. Deja, nepaklausiau patarimo nepaslysti – nučiuožiau šonan ne vieną kartą. Užbėgant pasakojimui už akių, galiu pasakyti, kad jau grįžtant su Linu žaidėme žaidimą, kas daugiau nučiuoš nuo kelio. 4:1 Linas laimėjo. Lino 15 metų patirtis vesti nutrūktgalvišką minią darė savo.
Pagaliau atėjo ta akimirka, kai kūlgrinda tuoj pasiglemš mano pėdas ir kūną. Iš pradžių medžių šakos kiek pamaišydavo tvirtai padėti koją. Kūlgrinda vis gilėjo, ir jau atėjo tas skaudus momentas, kai teko patirti tą vyrišką malonumą, kai apsemiamos glaudės šaltame vandenyje. Prasidėjo gan aštroki akmenys, tad nustatyti koją patogiai nebuvo pats lengviausias užsiėmimas. Vėliau teko eiti savotišku gamtos ir žmogaus sukurtu tuneliu, kai negalėdavai nepasukti nei dešinėn, nei kairėn, buvai įspraustas į rėmus. Ir pagaliau laukta akimirka, kai teko iš lėto, niekur neskubant praeiti purvynę. Kojos kėlėsi sunkiai, tačiau pagalbos neprireikė. Žygio vadovas Linas padėjo išbristi paduodamas ranką, vėliau keletui žmonių padėjau ir aš. Buvo smagu. Velniškai smagu! Perbridus šią įdomiausią kūlgrindos dalį, teko ilgokai laukti kitų nutrūktgalvių. Kai kuriems iš jų nepasisekė, o gal ir pasisekė – teko keturiomis ropoti link tvirtesnės žemės. Sulaukę visų žygiavusiųjų, pajudėjome toliau. Nusiprausėme savo purvinus kūnus, o tiksliau bent kažkiek apsiprausėme, nes grįžęs ilgokai prabuvau vonioje, kol praradau purvinio žmogaus titulą. Visi nusiprausę pajudėjome atgalios. Deja, kai kurie žygeiviai nežinojo vienos taisyklės – žygio vadovo pralenkti nevalia. Teko į priekį įsiveržusius ir pralenkusius nutrūktgalvius šaukti atgal, nes pasukti turėjome per pievas ir elektrinį piemenį. Beje, turbūt vienintelis paragavau vienintelio piemens elektrinio botagėlio – jausmas nebuvo itin malonus, bet ne toks, kad klykčiau ir dejuočiau iš skausmo.
Taip pėdindami mediniu taku praėjome mitologinį šaltinį „Milžinų maudyklą“. Kadangi medinis takas buvo padengtas ką tik nupjautais sąžalynais, sunku buvo įžiūrėti kelią. Teko man gerokai pamirkyti koją – atsigaivinau. Grįžimas buvo lengvesnis, bet tuo pačiu ir sunkesnis. Lengvesnis tuo, nes žinojai, kas Tavęs laukia, sunkesnis todėl, kad pradėjo gerokai lyti, ir tiesiogine prasme pradėjome nebe eiti, o čiuožti šlapiomis lentomis. Grįžtant sutikome jau nulūžusią kompaniją, kurios tik vienas vos bestovintis karys pradėjo Lino klausinėti apie mūsų žygį. Gal paveiktas tokio įspūdžio, o gal apsukta galva, mūsų vadovo Lino jis paprašė... kreditinės kortelės. Buvo smagaus juoko, galima sakyti. Bent jau man, tai pilvas gerokai lingavo žiūrint į vos ant kojų besilaikančią žmogystą, kuriam palikome tokį didelį įspūdį. Taip pamažu pasiekėme pradinį žygio tašką.
Šis naktinis žygis kūlgrinda buvo skirtas paminėti Durbės mūšį, vykusį 1260 m. liepos 13 d. Šis žygis yra rengiamas tik kartą metuose, paminint Saulės arba Durbės mūšius, svarbius mūsų istorijai. Svarbiausi praktiniai patarimai tiems, kuriems nušypsos laimė pėdinti naktį kūlgrinda, yra šie: pasiimkite prožektorių, maudymosi glaudes ar kostiumėlį, rankšluostį. Ir svarbiausia – kūlgrinda primygtinai rekomenduoju išbandyti basomis. Kitaip jūsų apavas gali tapti dar vienu sukauptu Lino eksponatu, išnirsiančiu iš pelkės po vieno ar dviejų mėnesių.
