Nepraslysi, nepraslysi pro mane,
Tau vis tiek teks pabučiuoti.“
Mantas „Čiuožki“
Pradėjome pėdinti nuo Paršežerio automobilių stovėjimo aikštelės. Iškart supratau, kad ir pats nuėjimas iki kūlgrindos nebus lengvas pasivaikščiojimas. Kodėl? Todėl, kad beveik visas takas buvo šlapių marškinėlių, oi, lentų, šou, nes jos buvo kai kur įlūžusios nuo turistų antplūdžio ir natūralių gamtinių procesų (medinis takas juk padarytas pelkėje, o pelkėje, kaip žinia, mediena nelinkusi ilgai išlaikyti prekinės išvaizdos).
Nuotykiai man jau prasidėjo gan greitai – vadinamas „ciklopas“ (prožektorius, dedamas ant galvos) savo pirmojo išbandymo neatlaikė, tad teko kliautis kitų šviesomis. Gražus vaizdas, kai atsisuki atgal ir matai vingiuojančią prožektorių gyvatę. Tuo pačiu atėjo ir suvokimas, kad pats skiriuosi kaip diena ir naktis nuo savo pirmojo žygio aplink Paršežerį – sulūžusios, šlapios lentos buvo laukiamos tarsi malonus pajūrio smėlis, o ne kažkokia katastrofa, kurią išgyventi reikėjo labai didelių pastangų. Taip bečiuožiant šlapiomis lentomis pradėjome su Linu traukti Manto „Čiuožki“ dainą. Ji labai tiko tokiomis aplinkybėmis. Deja, nepaklausiau patarimo nepaslysti – nučiuožiau šonan ne vieną kartą. Užbėgant pasakojimui už akių, galiu pasakyti, kad jau grįžtant su Linu žaidėme žaidimą, kas daugiau nučiuoš nuo kelio. 4:1 Linas laimėjo. Lino 15 metų patirtis vesti nutrūktgalvišką minią darė savo.
Pagaliau atėjo ta akimirka, kai kūlgrinda tuoj pasiglemš mano pėdas ir kūną. Iš pradžių medžių šakos kiek pamaišydavo tvirtai padėti koją. Kūlgrinda vis gilėjo, ir jau atėjo tas skaudus momentas, kai teko patirti tą vyrišką malonumą, kai apsemiamos glaudės šaltame vandenyje. Prasidėjo gan aštroki akmenys, tad nustatyti koją patogiai nebuvo pats lengviausias užsiėmimas. Vėliau teko eiti savotišku gamtos ir žmogaus sukurtu tuneliu, kai negalėdavai nepasukti nei dešinėn, nei kairėn, buvai įspraustas į rėmus. Ir pagaliau laukta akimirka, kai teko iš lėto, niekur neskubant praeiti purvynę. Kojos kėlėsi sunkiai, tačiau pagalbos neprireikė. Žygio vadovas Linas padėjo išbristi paduodamas ranką, vėliau keletui žmonių padėjau ir aš. Buvo smagu. Velniškai smagu! Perbridus šią įdomiausią kūlgrindos dalį, teko ilgokai laukti kitų nutrūktgalvių. Kai kuriems iš jų nepasisekė, o gal ir pasisekė – teko keturiomis ropoti link tvirtesnės žemės. Sulaukę visų žygiavusiųjų, pajudėjome toliau. Nusiprausėme savo purvinus kūnus, o tiksliau bent kažkiek apsiprausėme, nes grįžęs ilgokai prabuvau vonioje, kol praradau purvinio žmogaus titulą. Visi nusiprausę pajudėjome atgalios. Deja, kai kurie žygeiviai nežinojo vienos taisyklės – žygio vadovo pralenkti nevalia. Teko į priekį įsiveržusius ir pralenkusius nutrūktgalvius šaukti atgal, nes pasukti turėjome per pievas ir elektrinį piemenį. Beje, turbūt vienintelis paragavau vienintelio piemens elektrinio botagėlio – jausmas nebuvo itin malonus, bet ne toks, kad klykčiau ir dejuočiau iš skausmo.
Taip pėdindami mediniu taku praėjome mitologinį šaltinį „Milžinų maudyklą“. Kadangi medinis takas buvo padengtas ką tik nupjautais sąžalynais, sunku buvo įžiūrėti kelią. Teko man gerokai pamirkyti koją – atsigaivinau. Grįžimas buvo lengvesnis, bet tuo pačiu ir sunkesnis. Lengvesnis tuo, nes žinojai, kas Tavęs laukia, sunkesnis todėl, kad pradėjo gerokai lyti, ir tiesiogine prasme pradėjome nebe eiti, o čiuožti šlapiomis lentomis. Grįžtant sutikome jau nulūžusią kompaniją, kurios tik vienas vos bestovintis karys pradėjo Lino klausinėti apie mūsų žygį. Gal paveiktas tokio įspūdžio, o gal apsukta galva, mūsų vadovo Lino jis paprašė... kreditinės kortelės. Buvo smagaus juoko, galima sakyti. Bent jau man, tai pilvas gerokai lingavo žiūrint į vos ant kojų besilaikančią žmogystą, kuriam palikome tokį didelį įspūdį. Taip pamažu pasiekėme pradinį žygio tašką.
Šis naktinis žygis kūlgrinda buvo skirtas paminėti Durbės mūšį, vykusį 1260 m. liepos 13 d. Šis žygis yra rengiamas tik kartą metuose, paminint Saulės arba Durbės mūšius, svarbius mūsų istorijai. Svarbiausi praktiniai patarimai tiems, kuriems nušypsos laimė pėdinti naktį kūlgrinda, yra šie: pasiimkite prožektorių, maudymosi glaudes ar kostiumėlį, rankšluostį. Ir svarbiausia – kūlgrinda primygtinai rekomenduoju išbandyti basomis. Kitaip jūsų apavas gali tapti dar vienu sukauptu Lino eksponatu, išnirsiančiu iš pelkės po vieno ar dviejų mėnesių.