„Penzelis rankoj - plika subinė“
Objektą, apie kurį tuoj sužinosite, pasirinkome tik išvykdami ryte, kai sprendėme, ką šiandien vertėtų dar pamatyti. Šį objektą pasiekėme ne iš karto, nes nuklydome į pačius Babrungėnus. Nesigailėjome, nes mums kelią pastojo tikrieji Žemaitijos nacionalinio parko senbuviai. Jau grįžtant į pagrindinį kelią, iš pradžių ant žvyrkelio nutūpė gandras. Lėtai keldamas kojas jis nė nesirengė mums užleisti kelio. Bet kai išsitraukėme fotoaparatą, lyg burtų lazdele pamojus, jis pasislėpė. Važiuojant toliau, vėl netikėta pažintis – du pasaulio spalvų ištroškę lapiukai žaidė vidury kelio. Ir vėl – vos tik spėjome išsitraukti fotoaparatą, jie nušuoliavo į miško gilumą. Gal tai galėjo būti ženklas, kad nereikia niekur skubėti? Tikriausiai, nes įsukę į pagrindinį kelią, aplankėme kaltininką, kuris Platelių Briedsalės pusiasalį pavertė sala. Koks tai galėtų būti milžinas, paklausite Jūs? Tai Babrungėnų malūnas – vienintelis akmeninis architektūros paveldo statusą turintis objektas Žemaitijos nacionaliniame parke.
Babrungėnų malūnas
Pasistatę mašiną šalikelėje, pajudėjome prie pat malūno. Durys „lenciūgėliu“ užkabintos. Malūno savininkas Leonardas Černiauskas maloniai mus pasitiko. Nors iš pradžių buvome nedrąsūs smalsiomis akimis veizėdami į sukauptus Leonardo senovinius daiktus. O kiek jų daug! Bet apie viską iš pradžių. Įėjus į vidų, mus pasitinka plati salė, kurioje sudėti įvairūs senoviniai daiktai, turintys daug ką pasakyti, kas buvo jų šeimininkai, kaip jie buvo pamiršti ir vėl, Leonardo dėka, galintys prabilti smalsiems keliautojams. Taip, kalbindami daiktus, pamažu įsidrąsinome pakalbinti Leonardą, nes priešingu atveju būtų nedovanotina klaida. Malūnas – tai Leonardo dirbtuvės, savotiška meno galerija, o paveikslų ir medinių dirbinių skaičiumi galėtume užpildyti Valdovų rūmus. Šie Leonardo „vaikai“, jei leisite taip pavadinti, sukuria tokią teigiamą aurą, kad iš jos išeiti ne itin norisi. O jei dar pridėtume Leonardo pasakojimus... Leonardas, kaip mums prisipažino, negali nė dienos be „penzelio“ rankoje praleisti – tiesiog jam taip natūralu, kaip kasdien valgyti. Kai 1989 metais įsigijo šį apleistą Babrungėnų malūną, ir, teatrališkai rodydamas iš pokylio salės rūsyje į viršų, tarstelėjo, kad iš čia matėsi dangus. Tai galima bent kažkiek įsivaizduoti, kiek prakaito, medžiagos, laiko įdėta, norint atkurti Babrungėnų malūno grožį. Leonardo paveikslai paliko stiprų įspūdį: neįprastai šviesios, ryškios spalvos, emocingi potėpiai, sklindanti iš paveikslo energija manęs negali palikti abejingo matytiems paveikslams. Galėčiau išskirti ir dar vieną paveikslų grupę – atminimo portretus, skirtus žymiems Lietuvos ir Žemaitijos krašto žmonėms. Galiu tik pasakyti: jei važiuosite pro šalį, nepraleiskite Babrungėnų malūno ir jo savininko Leonardo Černiausko. Tai vieta, kurią galima įtraukti į lankytinų vietų sąrašą, būtiną pamatyti Žemaitijos nacionaliniame parke.
Žemaitijos Anderseno drožinėjimai su Užgavėnių potėpiais
Su pilnu įspūdžių bagažu, gautų Leonardo dėka, pajudėjome kiek tolėliau, kol pasiekėme Beržorą – seną gatvinį bažnytkaimį, minimą nuo XV a. Automobilį pasistatėme prie kraštovaizdį darkančio šiukšlių konteinerių ansamblio. Ir, priešingai, nei piemenukui, kuris beržo viršūnėje išvydo Marijos paveikslą, ir nuo kurio, galima sakyti, prasidėjo išskirtinis Beržoro gyvenimas, tesivaideno musės. Dabartinė Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia iškilo 1746 metais, kurios šventoriuje yra Platelių parapijos kapinės. Vienintelis dalykas, kuris gadino šios sakralios vietos didingumą – tai... šiferinis stogas, sovietmečiu uždėtas ir kiek darkantis vaizdą. Kiek paėjėję, toliau susipažinome su keturiolika Kryžiaus kelių koplyčių. Atrodo, kad jos nesiderina prie šiuolaikinio mąstymo, kad viskas turi turėti ir praktišką paskirtį. Tačiau tai turbūt ir suteikia šiai vietai ypatingą aurą. Be to, Beržoro Kryžiaus kelias, nors ne toks garsus kaip Žemaičių Kalvarijos, yra vienintelis XVII a. Kryžiaus kelio architektūrinis ansamblis, išsidėstęs gan neįprastai: septynios stotys yra pačiame Beržoro kaime, likusios – ant Septynių koplyčių kalno, kurį galima prilyginti Golgotos kalvai. Taip, dar mestelėję akis į prie pat kelio augantį Bukčiaus buką, pajudėjome toliau link Platelių.
Beržoro sakralinis kompleksas
Plateliuose pradėjome rūpintis ne objektų apžiūra, o pilvo priežiūra. Buvome pakankamai išalkę. Užsukome į Žemaitiškų valgių kavinę, kurioje vasarodavo Antanas Vienuolis – Žukauskas. Atrodo, kad užėjus tereikia užsisakyti, bet meniu, pakabintas ant sienos, mums nieko nesakė. Ne todėl, kad nebuvo jame nieko. Viskas buvo žemaitiškai užrašyta. Tai klausinėjome, kas per vienas tie patiekalai yra. Pasisotinę, tęsėme kelionę toliau. Pasižiūrėjome į Lietuvos nepriklausomybės paminklą, prie Lietuvos pašto – memorialinį stulpą Rainių kankiniui, pašto viršininkui Baliui Korzai. Taip pasiekėme XIX a. II p. liaudiškos architektūros Platelių dvaro svirną, kuriame įsikūrusi žemaičių krašto etnografijos paroda. Vos tik įpusėję muziejaus peržiūrą, buvome su kitais lankytojais palydėti į „lečynų“ – Užgavėnių kaukių parodą, įsikūrusią „plytų stiliaus“ Platelių dvaro buvusioje arklidėje. O kiek kaukių ten! Kiekvienas galėtų sau susirasti kokią tik norėtų: ar geležinę, ar medinę ar... Tiesiog aplankykite ir išsirinkite. Kodėl „lečynos“ taip išskirtos? Todėl, kad Žemaitijoje jos laikomos viena iš svarbiausių švenčių, kuriai skiriamas ypatingas dėmesys su šiam kraštui būdingomis šventimo tradicijomis, tokiomis kaip arklių lenktynės ant Platelių ežero ar klumpių metimas į vandenį. Sugrįžę atgalios, pabaigėme žiūrėti etnografinę ekspoziciją, kurioje išskirčiau lietuviško žaidimo – ripkos – ekspoziciją.
Platelių ežeras
Lankantis Žemaitijos nacionaliniame parke, mus savotiškai į liaudies kultūros erdvę vedė Žemaitijos Andersenu laikomas Stanislovas Riauba - vienas iškiliausių Žemaitijos krašto XX a. antros pusės dievdirbių, savotiškos filosofijos žemaitis, kurio kelias į pripažinimą buvo pažymėtas nepritekliaus, skaudulių žymėmis: pas Leonardą aptikome jo portretą, etnografiniame muziejuje – jo darbus, o Beržore – jo kapą. Gal neveltui ant jo medinio kapo yra išdrožtas Eduardo Mieželaičio posmas: „Sėdi nedidelis kaukas Riauba, paskutinis Žemaičių stabmeldys, paskutinis žynys raganius ir paskutinis gal burtininkas, ant šventojo ąžuolo kelmo.“
Žemaitijos atsisveikinimo peizažo atvirukai
Taip, neskubėdami, pajudėjome link kito norimo mums aplankyti objekto – Šatrijos kalno, dar vadinamo kalnų karaliene. Pasistatę automobilį, pamažu pradėjo kilti aukštyn. Deja, po „Žalio velnio“ žygio atsiradusios, Sietuvos kūlgrindoje sprogusios ir prisipildžiusios žvyro pūslės pradėjo reikšti pretenzijas, nes šiek tiek šlubčiojau kiekviename žingsnyje. Akis paleidome ganytis atsiveriančiais pasakiškais vaizdais nuo Šatrijos. Tiesiog atsiremi į Šatrijos aikštelės turėklą ir grožiesi. Kai jau pradėjome eiti atgalios, supratau, kad raganos vis dėl to dar ir dabar čia lankosi ir apsuka galvas. Vienas tūlas vyriškis buvo ką tik užlipęs ant Šatrijos. Ir pasimaišiau aš kelyje... Pradėjo sakyti, kad lankosi pirmą kartą, sakė, kad Lietuva turi didžiuotis. Aišku, neturėdamas savo žodyne išreikšti tokio susižavėjimo, jis, raganų paragintas, paleido dar ir rusišką leksikoną, tiksliau vieną junginį, kurio mandagumo sumetimais neminėsiu. Gražu, kad žmonės žavisi Lietuvos kraštovaizdžiu. Taip, paspaudę vienas kitam ranką, išsiskyrėme. Ir pajudėjome prie paskutinio lankytino objekto. Tai buvo ne kas kitas, bet Sprūdės piliakalnis, nuo kurio atsiveria vieni gražiausių vaizdų į Žemaitiją. Ant pačio piliakalnio yra išstatyti akmenys, ant kurių iškaltos nuorodos į kitas svarbias Žemaitijai vietas. Atlikęs šuoliuką, dar pasigrožėjau orais: vienoje pusėje lijo, kitoje tik kelios debesų sankaupos. Gražu. Taip, nulipę nuo Sprūdės, kunigaikščio Sprūdeikio, Lietuvos karaliaus Mindaugo brolio, valdų atsisveikinome su Žemaitija: buvo smagu su ja vėl susitikti, pažinti, atrasti ir su viltimi sugrįžti greitai.
Šatrijos kalnas
Panorama nuo Sprūdės piliakalnio
