Aš – patogių kelių mėgėjas. Ji – laukinės gamtos entuziastė. Kas iš to gautųsi sujungus šiuos du tarsi nesuderinamus žmones, kuriuos vienija bendras tikslas – Lietuvos pažinimas? Atsakymas paprastas. Vienas trumpiausių ir sunkiausių žygių šiais metais. Jei šį žygį įsivaizduotume kaip patiekalą, tai jo sudėtis būtų tokia: mėsos šmotui reikėtų slydimo šlaitais bei staigių nuokalnių ir įkalnių; garnyrui – miško takelių bei vos praeinamų laukymių, o padažas būtų padarytas iš nuostabių vaizdų, pačirškintų ant tiesiosios elektros linijos.
Pėdinimo pradžia
Nusprendę, kad pėdinti geriausiai bus nuo Rykantų (man šis kaimas buvo įdomus keliais aspektais: jis minimas L. Tolstojaus romane „Karas ir taika“ bei šalia jo eina tikriausiai lenkų laikotarpiu išgrįstas iš šlifuotų akmenų kelias, vedantis į Kauną), ten palikome mašiną. Išėję iš Rykantų gniaužtų, laukyme priėjome sodų gyvenvietes. Nusprendžiau, kad geriau būtų pėdinti ne pačia gyvenviete, o Vilsos pakrante. Nenusivyliau. Vilsos kriokliai tikrai buvo sukaustę dėmesį ne vieną akimirką. Kiek paėjėję tolėliau, bandėme vėl priartėti prie Vilsos upelio, tačiau dėl itin stataus skardžio pasukome kita kryptimi. Ir nutik tu man taip, kad iš miškų glūdumos išlįstume prie dar svilėsiais kvepiančios sodybos, tiksliau tai, kas iš jos likę. Reikėjo ją kažkaip praeiti. Išlindusi senyvo amžiaus žmogysta, besitvarkanti tarp degėsių, maloniai parodė, jog galima pro vartelius, esančius kitoje pusėje, išeiti. Padėkojome ir baigę prapėdinti sodų gyvenvietę, įsukome į mišką. Pats geriausias keliukas – tai miško. Pirmosios mėlynės, avietės ir žemuogės nugarmėjo į besotį pilvą. Numatytas objektas – Popų Vingelių pilkapynas – buvo pasiektas. Prie šio pilkapyno padarėme pirmąją ilgesnę pertraukėlę ant esančių suoliukų ir mašinų aikštelės, kuri buvo apžėlusi – tikriausiai ne pati lankomiausia vieta. Pasistiprinę kuprinėse esančiomis vaišėmis, nugarmėjome žemyn, prie Neries. Išlindome ne ten, kur tikėjomės, tad teko paėjėti kiek dešiniau, jog pasiektumėme Kiaulės rėvą, prie kurios dešiniajame krante matėsi įspūdingas skardis, plaunamas Neries vandenėlio. Bandėme iš toliau pasižiūrėti Sargelio ir Trijų brolių akmenis, bet nusprendėme, kad geriausiai juos apžiūrėti būtų plaukiant pačia Nerimi.
Šernų keliais, stačiais šlaiteliais, žolynų tankumynais pėdutės lekia
Vos tik apsisukę eiti nuo Kiaulės rėvos, patekome į pievą. Iš pradžių jau buvo nenuobodu – ne tik akeles galėjai paganyti, bet ir pasižiūrėti, kokias „aukas“ Neriai šalia kranto žvejai palikę. Neoriginalios tos „aukos”: plastmasiniai ir stikliniai buteliukai, dažniausiai alumi kvepiantys. Taip pėdinę Neries pakrante, prie kitoje pusėje esančios sodybos, buvome priversti pakilti kiek aukščiau – žalumynai virš galvos daug jėgų atima juk. Vos tik užkilę, sustojome atsikvėpti.
Pėdiname toliau. Vienintelis geras orientyras, kuris tai išnykdavo, tai atsirasdavo, buvo šernų takeliai. Keliose vietose ėjome žole ties keliais, sunku ką pamatyti, kas ant žemės. Taip iki kraujų nusibrozdinau koją atsitrenkęs į kelmiukus, nors apie tai sužinojau tik grįžęs namo – vadinasi tiek man ir skaudėjo. Kiek įstabesnė vieta buvo pirmoji ir didžiausioji šernų spa. Joje galėjai tikriausiai pulką suvaryti, ir vietos dar būtų užtektinai kiekvienam, ten esančiam. Pamažu pradėjome kilti dar aukščiau, jau pėdinti šlaitais. Kartkartėmis kojelės slydo, šokinėjo per krituolius – taip prakaito siūlės akis ne kartą bandė užsiūti, bet elegantiškais ištiesto piršto manevrais tokius kėslus joms sugadindavau. Pasiekėme miško takelį ir kilome aukščiau. Išėję į palaukę, vėl nusukome neaiškiais miško takeliais, kurie kuo toliau, tuo labiau siaurėjo ir siaurėjo, kol galiausiai šalia vėl pasirodžiusios Neries išnyko. Taip apsilankėme šalia vienas kito esančius kitus didžiojo šernų spa centrus, bet per juos pėdinti nedrįsome – pernelyg šlapia buvo. Nusprendėme šturmuoti stačią miško įkalnę – tikėjomės, jog ten žolė švelnesnė, medeliai plonesni. Įveikę šią įkalnę, įsitaisėme ant vienas šalia kito esančių krituolių atsipūsti.
Deja vu, Panerškių akių gydykla ir gražuolė Bražuolė
Pailsėję toliau pėdinome mišku. Užmačiau savo kelrodėje žvaigždėje, jog šalia turi būti elektros linija – gal bus patogiau eiti. Taip, taip, patogiau... iškart pamatėme šernų išgertuvių pasekmes: visur išgulėta, o paliktas takelis ne toks jau ir tiesus. Kiek papėdinęs, nusprendžiau, kad siekiant išvengti reljefo raukšlių, reikia grįžti į mišką. Iš pradžių atrodė, kad sprendimas geras: mažai krūmų, eglynas, palaidojęs savo spyglius, kvietė judėti toliau. Kol nepriėjome stataus griovio. Nebuvo pasirinkimo. Nėrėme it raketos žemyn. Smagiai. Dar smagiau, kad dar statesnę įkalnę iškart teko įveikti. Užkopę išlindome į grūdinių kultūrų lauką su ėdžiomis ir bokšteliu. Būčiau riebus taikinys medžiotojui, bet, deja, šiandien šiokiadienis, ne medžiojimo diena. Bandėme judėti toliau, tačiau vėl iškilios žolės, nesulaukdamos iš mūsų pagyrų, o tik gailių žvilgsnių, mūsų planus vėl pajaukė. Pasukome link gražaus pušynėlio įkalnėje. Pro jį pasiekėme kelią. Galėjom čia kiek atsikvėpti ir judėti toliau. Vėliau sutikome vienišą rodyklių stulpą, kuris sugundė mus pasukti link Paneriškių ąžuolo, kurio paieškos nebuvo sėkmingos. Grįžę atgal, pagaliau judėjome link Paneriškių regyklos. Ir kodėl neįdomu pėdinti, kai nurodytas atstumas? Gal todėl, kad pabosta skaičiuoti likusius metrus ir spėlioti, kiek dar liko jų? Tikriausiai. Pasiekę Paneriškių akių gydyklą, leidome pailsėti pėdutėms. Nepuoliau prie fotoaparato (taip, šįkart vėl buvau pasiėmęs poną sunkenybę), o atsisėdau ant suoliuko, prie kurio buvo ir stalas, užkrimsti ir išleidau akis į tolius pasiganyti. Kiek atsikvėpę, pradėjome leistis. Ne nuo skardžio, o šalimais esančiu ir toliau išnykstančiu keliu. Galiausiai pasiekę „dugną“, susiradome kažkokį puriu dirvožemiu padengtą kelią, kuris susijungė į slaptų kelių kelelių tinklą. Šiuo tinklu vėl prapėdinę elektros liniją, pasiekėme gražuolę Bražuolę. Tąkart ji buvo puikios nuotaikos, atskleidė savo grožybes iš lėto pėdinant šalia jos pakrantės. Apakintas iš toli laukiančių grožybių padariau tai, ko niekad dar nedariau – su batais per ją pasileidau tekinas į kitą krantą. Taip pasiekiau Bražuolės malūno liekanas. Prie jų pasilikau kiek ilgėliau, nes šios grožybės negalėjo manęs paleisti iškart. Pagaliau vėl persiritus į kitą Bražuolės pusę, iškart teko šturmuoti šlaitą. Jį įveikę pasiekėme padorų kelią, kuris atvedė prie Bražuolės poilsiavietės. Atsipūtę ant tilto (ne to, kuris prieš 11 metų susprogdintas), pradėjome judėti atgalios. Atrodė, kad viskas kaip iš pypkės, kol nesugalvojau, jog kirsti kampą jau gerokai apžėlusiu keliuku bus greičiau. Deja, deja... Jis, rupūžė, vėl prie elektros linijos atvedė. Teko vėl judinti klubus per krūmokšnius, kol išlindome į norimą kelią. Išlindę jau nebetryškome pažinimo džiaugsmu, o galvojome, kaip čia iki tos mašinos greituoju būdu patekti. Pagaliau, pasiekę akmeninį grindinį, po visų nuotykių, įsirioglinome į mašiną.
Trumpas apibendrinimas
Tikėjausi gan lengvo pasipėdinimo, tačiau gavome tiek, kad mūsų pėdutėms mažai nepasirodė. Puiki treniruotė prieš savaitgalio žygį „Žalio velnio takais“. Išprakaitavome 25 kilometrus, bet jie buvo verti to. Laukinė gamta, besikeičiantis kraštovaizdis nepaliko mūsų abejingų.
