Viena Nemuno kilpos Istorija

Rasotos karūnos vingrybės

Kai ryto paukščiai dangų palies,
Palies medžius, rasotą žolę
Ir jų giesmė tave apglėbs,
Nenusigąsk - tai aš.
V. Kernagis

​Mes nebuvome pirmi. Kai išlipome, močiutė jau išeidinėjo. Taip prasidėjo mūsų vienos Nemuno kilpos istorija. Pirmoji vieta nebuvo džiugi, bet praleisti jos negalėjome. Taip, atsargiai pakeldami vartus, įžengėme į mirusiųjų žemę – Nemajūnų kapinės. Viduryje – koplyčia, kurioje palaidotas Stanislovas Moravskis. Eidami takeliais grožėjomės ypatinga Dzūkijos kapų puošyba. Prie vieno kapo sustojau kiek ilgėliau. Rolandas Palionis, krašto patriotas, Birštono garbės pilietis ir Seimo narys, čia atgulė amžino poilsio. Taip, rytmečio aušros spinduliuose, palikome kapines. 

Nemajūnų kaimo kapinės

Atėjome prie Nemajūnų krašto karūnos, pastatytos dar 1878 metais. Prieš keletą metų atnaujinta, ji dar labiau atskleidžia medinės neogotikos liaudies meistrų kūrinio grožį. Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios vidus taip pat slepia paslaptis, kurias ne kiekviena akis gali pastebėti: tai taip ir nepatvirtintas Nemajūnų herbas bei jaunamarčių kilimas, turintis spalvingą istoriją. Po šios karūnos apžiūros, judėjome atgal. Ir gavome pirmąją rasos dozę, eidami lauku ir šabakštynu. Sušlapome kojas. Bet nenusivylėme, nes greitai pasirodė iš menkaverčių medžių ir krūmų pradėta vaduoti Pilalė – Nemajūnų piliakalnis. Užlipę ant jo, leidomės žemyn sodybos pakraščiu ir kulniavome apsėtais laukais. Iš pradžių buvo gan malonu, bet priėjus Gryšios upelį, panirome į gaivią rasą. Išėjus ant laukų kelelio, kelnės beveik visos permirkusios ir batuose pėdutės pasijuto šlapios. Kiek paėjėjus, pasiekėme asfaltuotą kelią. Nepatiko juo eiti, bet išeities nėra. Dešinėje kelio pusėje pastebėjome kalvelę su medeliais. Man kilo įtarimas, kad tai gali būti senosios kapinės. Neatsispyrėme pagundai patikrinti. Keičiam maršrutą! Ir ką gi – atėję radome akmenėlį, kuriame iškalta, jog tai XVIII a. senosios Panemunio kapinės. Po jų jau nebesugrįžome nustatytu maršrutu ir patraukėme Naudžiūnų mišku šalia griovio. Kadangi griovio šlaitai statūs, tai... tai maloniai paklaidžiojome Naudžiūnu mišku visiškai į priešingą pusę, nei planavome. Išlindę iš jo, geru žvyrkeliu pasileidome toliau. Nusprendėme, kad geriau būtų susirasti Šaltinėlių piliakalnį. Jį rasti nebuvo lengva, nes aplinkui iškilusios kalvos atrodė panašios į piliakalnius. Ėmėmės gudrybės, kuri visada pasiteisina – paklausti vietinių gyventojų. Įžengę į sodybą paklausėme moterėlės, kur galima rasti šį piliakalnį. „Jūs mano piliakalnio ieškot? Tai va čia, už manęs jis“ – tokį atsakymą gavome. Padėkoję, užlipome ant jo. Kadangi jis buvo apaugęs pušimis, negalėjome palepinti akių. Nusileidome ir vėl pro šeimininkės kiemą judėjome toliau. 

Nemajūnų šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia

Matiešonių protėvių takais

​Ėjome lauko ir kaimo keliukais, kol galiausiai pasiekę gerą vieškelį supratome, jog reikia sukti toliau nuo jo, nes įpratome prie medžių pavėsio. Nusukome. Ėjome, vėl sukomės tol, kol keliukas pasibaigė. Prasidėjo ilgiausios paieškos. Atrodo, kas čia tokio rasti Matiešonių piliakalnį – juk jis turėtų būti aiškiai matomas ir išreikštas. Deja, deja... Neveltui šis piliakalnis mums su Vida priminė Pelekonių III ir Pelekonių IV piliakalnius – jis buvo atrastas tik 2014 metais. Stačios griovos, apačioje tekantis upeliukas, kurio dugne radome metalinį arbatinuką, sukinėjimasis aplink, kol galiausiai, tiek išsimaišę, supratome, kad tai šis piliakalnis. Statūs šlaitai, nugriuvę medžiai sukuria tokią mistikos aurą. Nudžiugę, kad pavyko identifikuoti, patraukėme link geresnio miško takelio. Išėję į palaukę, pamatėme atsiveriančius tolius į Nemuno slėnį. Tai buvo bene gražiausi vaizdai visame žygyje. Nusileidę ir praėję pro sodybą, paragavome žvyrkelio dulkių, bet greitai vėl sukome į miško keliuką, kurio nesimatė. Ir pradėjome ieškoti Matiešonių pilkapio. Kiek užtrukome, kol sugretinę nuotraukas, jį atpažinome. Labai neišraiškingas ir vargiai paprastai akiai pastebimas. Nudžiugę patraukėme tuo pačiu keliuku pirmyn. Ir vėl Matiešonių pilkapyno paieškos. Radome. Pasikėlę nuotaiką, traukėme toliau miško keliuku. Bandėme eiti prie Nemuno, tačiau Indrės pėdutės ne itin mėgo sudėtingą ėjimą šlaitu. Grįžome atgal ir pakeitę maršrutą bei mėgaudamiesi Matiešonių ir Buktos miškais, išėjome prie Balbieriškio atodangos. Buvo įdomu kitapus  stebėti kyšančias galvas, kaip ir toms galvoms mums. Išlindę atgal ir paėję gal kelis šimtus metrų sustojome ant kalvelės papėdės pagerinti pėdučių ir pilvų sunkią padėtį. 

Angelo sparnų dvelksmas 

​Išlindę iš Buktos miško pradėjome paieškas. Paieškas žmogaus sodybos, kuri šiai Nemuno kilpai prideda savotiško šarmo, kurio nenuplauna jau 20 metų Nemuno vanduo. Pasiekėme Puzonis (kaimelio pavadinimo kilmė irgi įdomi: kaimelis kilo nuo žodžio puzenti – godžiai valgyti), kuriuose, norėdami prisipuzenti įspūdžių, pradėjome ieškoti sodybos. Paklausinėję vietinių gyventojų, sužinojome, kad reikia truputėlį paėjėti tolėliau. Priėjome. Žengti pro vartus, ar ne? Pirmiausiai apsižiūrime sodybos sargus – angelus – prie vartų. Pašto dėžutė ypatinga – katiniška. Nusprendėme, kad reikia užeiti. Nedrąsiai, tarsi kažko bijodami, užsukome. Pasibeldžiame. Sulojęs šuo išduoda, kad namuose yra gyva dvasia. Tačiau niekas taip mūsų nepasitinka. Jau galvojome eiti atgal, bet iš kito trobos galo pasitiko angelų drožėja Rimantė Butkuvė. Pasirodo, vasaros sezono metu naudojamas kitame trobos gale esantis įėjimas. Pradėjus kalbėtis su angelų „motina“, iškart pasijuto kūrybiškos sielos vingiai. Ne, ji fotografuotis nenori. Taip, ji gyvena ne viena, o su šunimi ir katinais (beje, labai meiliais). Ne, į savo dirbtuves neleidžia. Taip, namuose visas angelų pulkas, iš visų kampų kampelių žiūrintis į mus. Ne, ji čia negyvena nuo mažens. Taip, į mūsų kuprines atgulė angelai. Besišnekučiuodami lauke ant suoliukų, buvome pavaišinti šaltu, gaiviu vandenėliu. Jis buvo mums atgaiva nuo tvyrančio karščio. Angelų „motina“ mums nubraižė schemą, kaip greičiausiu keliu pasiekti Nemajūnus, bet mes laikėmės savo nustatyto maršruto. Vėliau pamačiau, kad mano kuprinės turinys labai sudomino kitus sodybos gyventojus, tiksliau gyventoją – baltą katiną, kuriam mėsos kvapas labai viliojantis atrodė ir nė motais jam buvo kalbos apie angelus. Apsidairiau aplink ir apėmė jausmas, kad sodyboje vyrauja angelo ir žmogaus harmonija: kiekvienam savo vieta, ir ji parinkta ne atsitiktinai. Nors ir nenoromis, tačiau reikėjo toliau pėdinti pažinti Nemuno kilpos istoriją, kuri po šio vizito tapo dar įdomesnė. Atsisveikinome ir pajudėjome kaitinant saulei. 

Per kaimų gyvenimus

Išėję iš sodybos, pabandėme ieškoti išlikusių tilto pamatų kelio, kuris XIX a. buvo pats geriausias kelias Lietuvoje – tai Peterburgo - Varšuvos traktas. Ir kas galėtų pagalvoti, kad iš kadaise puikaus kelio liko tik jo šešėlis? Taip, laikas keičia viską, ir tai, kas buvo geriausia, palikta dūlėti tik brėžiniuose ir užrašytuose žmonių atsiminimuose. Taip eidami keliuku palei Nemuną, praėjome ištisą kaimelių virtinę: Zajus, Martinonis, Vanagus ir Trakelius. Ramus, tykus vakaras, kai gali tiesiog atsipalaiduoti ir eiti mėgaudamasis supančia aplinka, klausytis paukščių, ir... paskęsti mintyse. Einant pro kai kuriuos kaimelius, juose pasijautėme tarsi įsibraudami kelioms minutėms į ten gyvenančių žmonių gyvenimus dėl paprastos priežasties: kelias vingiuoja per jų kiemus. Taip, per pačius kiemus, kuriuose gali stebėti, kaip kaimelių sargai – šunys – mus pasitinka ir palydi lojimais, kaip pjaunama žolė; kaip atliekami paskutiniai dienos darbai; kaip vyksta giminaičių susirinkimas. Už Trakelių mūsų laukė siurprizas, kuris nebuvo itin malonus: už kokio šimto metrų skersai kelio prabėgo šernai, po to atgal. O žviegimas koks skardus! Nusprendėme, kad likimo nereikia tampyti už ūsų ir pasukome kitu keliu. Tai šiek tiek paklaidino, bet, iš kitos pusės, nebuvome nusiminę. 

 Asfaltu ir ne tik juo  kvepiantis kelias 

​Mano gimtine esi -  mėlynas Nemuno vingi
Tau aš dėkingas esu už savo skausmą ir viltį
V. Kernagis

Kadangi jau buvome gerokai viršiję suplanuotą maršrutą, o jėgos po truputį vis seko ir seko, pasirinkome tiesiausią kelią atgal. Taip, nemėgstamas asfaltas turėjo mus nunešti į žygio pradžią. Pakeliui dar praėjome pro Siponių dvaro sodybą, kurioje girdėjosi šurmulys. Prasiėjome didinga likusia klevų ir ąžuolų alėja, kuri tarsi mus nukėlė į tuos laikus, kai šeimininkavo Butleriai ar Henrikas Belinskis. Eiti darosi vis sunkiau, nes kalenti batus į asfaltą – menkas malonumas. Su Indre vis svarstėme, kada pamatysime Nemajūnų karūną. Bet ji vis nesirodė, o jau sutemos... Tačiau pašnekesiai apie lankytas vietas ir kitas aktualijas neleido nukabinti nosies. Iš pradžių mums pasirodė vartai, įleidžiantys į Nemajūnų karūną, tačiau pačią karūną išvydome vėliau. Taip pabaigėme savo ilgiausią kelionę šiais metais. Tačiau po žygio teko skaudžiai nusiminti ir po to gardžiai nusišypsoti. Tikriausiai iš nuovargio palikau ant automobilio savo kelrodę žvaigždę. Pavažiavus kelis šimtus metrų, supratau, kad jos nematau savo akių aprėpiamame plote. Grįžome atgal. Apžiūrėjome automobilį it sekliai, ieškantys neleistinų medžiagų. Nėra. Kadangi buvau biotualete, tai susiradęs pagaliuką, pradėjau naršyti... Deja, ir čia nebuvo. Buvau jau praradęs viltį. Važiuojame atgal. Ir staiga, šalikelėje, ant žolės, pamačiau. Pasisekimas? Daugiau, man taip atrodo. Taigi, su netikėtais nuotykiais ir įvairiausiais jausmais pabaigėme vienos Nemuno kilpos istoriją.