Žalio velnio takais

Linksma pradžia – įžanga į nuotykius

Labai jau vėlyvas šeštadienio rytas pasitaikė – nesulaukęs, kada suskambės žadintuvas, atsikėliau. Daiktai, maistas, rūbai jau buvo susiruošti iš vakaro, tai leidau sau vėžlio tempu sliūkinti iš kampo į kampą. Kai pagaliau toptelėjo mintis, jog gal būtų pats laikas judėti, pradėjau skubėti. Ir šis skubėjimas buvo su tam tikromis pasekmėmis – pamiršau savo kelrodę žvaigždę, kurios tikrai nereikėjo imtis, nes visas maršrutas buvo sužymėtas, t.y. tai, ką nešiojame ant pečių, buvo tik papildomas svoris. Pasiėmiau žavią mergaitę Elę, netikėtai atsidūrusią pas mane mašinoje, bet ne Smaragdų šalyje, visiems labiau žinomą kaip Kūtvėlą. Kai jau pasiekėme Abromiškių pakraščius, liepėme kitiems dviem žygeiviams lipti į mašiną – kam kojas varginti be reikalo? Tarp jų buvo Aukštyn upe blogo autorius bei jo giminaitis. Atvykę užsiregistravome ir turėjome laisvo laiko į valias, kitais žodžiais – nuobodžiavome. Per tą laiką prie mūsų prisijungė naujasis žygeivis iš Panevėžio, vardu Julius – su juo žygio išvakarėse susirašinėjome ir jis davė galvą nukirsti, kad šiais metais 30 kilometrų neis. Jei nežinai priežasties, cherchez la femme. Kitus seniai matytus, arba tuos, su kuriais buvau susipažinęs socialiniame tinkle, sutikau pėdinimo metu arba po jo. Buvo smagu pabendrauti, pasidalinti įspūdžiais ir pagalvoti apie būsimus žygius. Nusprendžiau ne rašyti nuo A iki Z, tik sudėlioti pagrindinius akcentus: tie, kurie dalyvavo, ir taip viską žino, o tie, kurie negalėjo dalyvauti – bus puiki proga kitais metais papėdinti. 

Trise žygyje neskaitant Kūtvėlos

Po pirmojo nuklydimo netekome panevėžiečio Juliaus, kuris su mumis nepasuko – dėl to, pasirodo, neteko pernelyg liūdėti, nes jis pasiekė Abromiškių svirną visa valanda anksčiau nei mes. Vėliau, prie pirmojo punkto, Kūtvėlos skrandžiui užsimanius aukos, likome trise: aš, Aukštyn upe blogeris ir jo giminaitis. Pėdinti buvo tikrai smagu, sugalvojome net savotišką žaidimą (žiūrėti žemiau). Galima sakyti, tai buvo pats linksmiausiais žygis šiais metais. Bet kai vienam iš mūsų staiga pasireiškė nuovargio ženklai, ir jis nesuspėdavo, tai (de)motyvuodavau šmaikščiom pastabėlėm ir komentarais. Pavyzdžiui:
-Tai gal Tavo kuprinę panešti?
- Ne, nereikia, ji lengva.
- Tai gal tada mūsų gali panešti?
Aišku, (de)motyvuoti nepakakdavo, nuolat palaukdavome, kol mūsų bendramintis atrėplios, galiausiai netoli finišo iš galo kiek stumtelėdavau, nes žinojau, jog sustojus ilgiau prie pat finišo gali būti lemtinga klaida – raumenis gali taip sutraukti, kad vos pajudėsi. 

Žaidimas

Pėdinant sugalvojau žaidimą savo bendraminčiams, su kuriais visą trasą kartu įveikėme. Jei matai priekyje kitus žygeivius – aplenk, o gale likusiems neleisk aplenkti. Kadangi pradžioje buvome sąmoningai nuklydę prie Pinyklos šaltinio, dėl ko susidarė neblogas maršruto perviršis, tai galėjome šį žaidimą žaisti iki pat galo. Sekėsi gan neblogai – prasiblaškėme, turėjome mažus tikslus, kurie vedė mus link finišo.

Šunys

Jūsų šuniui trūksta dėmesio? Norite būti pastebėti? O gal jūsų šuniui reikia mankštos? Būtinai pasiimkite į žygį. O štai jums pora kategorijų, kurias aptikau pėdinant.
Egzotiškoji. Jei turite pakankamai retos veislės šunį, tai susilauksite ne tik dėmesio savo augintiniui, bet ir sau. Gal net per daug. Viena šeimininkė pašnabždėjo, kad atsakymą „Čekoslovakų vilkšunis“ sakė daugiau nei penkiasdešimt kartų. O jei dar koks patinkantis vyras tą klausimą užduoda...
Sportiškoji. Jei netyčia iš begalinės savo meilės augintiniui priauginote papildomų kilogramų, čia rasite puikią progą tuos kilogramus jam numesti. Aišku, bus sulėtėjęs tempas, bet koks džiaugsmas žinant, kad jis gali įveikti visą maršrutą!

Punktai 

Nevardinsiu visų punktų, tiesiog skirsiu tris nominacijas.
Labiausiai atgaivinusio punkto nominacija keliauja Aukštadvario regioninio parko kultūrologei Ritai Balsevičiūtei. Šiosios padaryta gervuogių (jei neklystu) arbata maloniai nuteikė gomurį.
Linksmiausio punkto nominaciją gauna Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga. Šie linksmų plaučių vyrukai jau trečiąkart maloniai pakelia nuotaiką, tik, gaila, kad jų punktas buvo ne paskutinis, kaip praėjusiais žygiais.
Labiausiai prajuokinusio punkto nominacija atitenka Lietuvos partizanams prie geležinkelio. Jei 8, tai kiek? O jei 15? Šios mįslės neįminė po mūsų pėdinantys žygeiviai, o partizanai mus taip smagiai kvotė stengdamiesi padėti šiems žygeiviams, kad net šypsenos po kiekvieno paklausimo lindo. 

 Organizatoriams

Pirmiausia norėčiau padėkoti organizatoriams – šiais metais iššūkis buvo nemenkas – žmonių buvo beveik dvigubai daugiau nei pernai. Nemenkas galvos skausmas turėjo būti, mano nuomone. O kur dar visas maršruto planavimas, derinimas su parkų administracija, institucijomis ir žmonėmis! Jums puikiai pavyko – priekaištų beveik neturiu. Tik vieną vienintelį – jei persigalvojote, kad reikia daug daugiau punktų, nei buvo anksčiau numatyta, tai tuose punktuose bent informuokite esančius žmones, kas tai per renginys, kam jis skirtas ir kodėl jį darote: išgirdus klausimą iš pasieniečių (pirmas punktas po Kazokiškių artilerijos stotelės), kas tai per žygis, tikrai galima nustebti, kad apie tai jie nieko nežino. O patarimų būtų keletas. Pirmiausia – išnaudokite teritorijos, kuriame yra maršrutas, privalumus. Konkrečiau – maršrute tikrai buvo vietų, kur galėjo būti įrengti punktai. Pavyzdžiui, buvo galima įrengti punktą prie Pinyklos mitologinio šaltinio, kuriame būtų buvę galima skanaus vandenėlio atsigerti. Arba prie Ausiutiškių konglomerato – itin reto Lietuvoje geologinio darinio. Negi nebūtų smagu žygeiviams stačiais laipteliais palaipioti? Kitas patarimas, nors reikalaujantis dar daugiau pastangų iš organizatorių pusės, būtų toks: padarykite ne trumpąją/ilgąją žygeivių ir dviratininkų trasas, bet trumpąją/vidutinę/ilgąją trasas. Bent patyrusiems žygeiviams ilgoji trasa buvo nesunkus pasivaikščiojimas. Taip pritrauksite dar daugiau dalyvių, populiarinsite Žalią Velnią ir pačias Abromiškes. Jei reikėtų papildomų rankų/ galvos – būtų garbė padėti organizuoti.