„Be Radvilų nėra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos, be Dubingių – Radvilų“
prof. Alfredas Bumblauskas
prof. Alfredas Bumblauskas
Tingią sekmadienio popietę, po tam tikrų derybinių vingrybių su Kūtvėla nusprendėme, kad apsilankysime Dubingių apylinkėse. Dubingiai, dar 2012 metais tapęs pirmuoju Taikos miesteliu Lietuvoje, yra Lietuvos didybės ir nuosmukio, iš kurio bandoma kilti, atspindys. Kadangi atvykome kiek anksčiau nei planavome, savo kelionę pradėjome nuo atstatomos Šv. Jurgio bažnyčios, kylančios iš pelenų fenikso, Dubingių simbolio. Bažnyčia Dubingiuose ėjo iš katalikų (pirmosios bažnyčios fundatorius buvo Vytautas Didysis) į kalvinistų (Mikalojaus Radvilo Juodojo iniciatyva), kol galiausiai grįžo į katalikų globą (ironiška, kad katalikiškos bažnyčios fundatorė tapo Radvilų giminės atstovė Liudvika Karolina Radvilaitė). Turbūt Lietuvoje nerasime tokios bažnyčios, kuri per itin trumpą laikotarpį – dešimtmetį – degė net du kartus. Po Nepriklausomybės atgavimo, prisimindami gerąsias mecenatystės tradicijas, Rusteikos tapo šios Šv. Jurgio bažnyčios atstatymo iniciatoriais. 2012 metais, paklaustas, kodėl jie parduoda milijoninės vertės sodybą Dubingiuose, A. Rusteika atsakė, kad „Dubingių krašto istorija ir grožis paskatino inicijuoti naujos Dubingių bažnyčios statybą, nusprendėme tapti šio projekto mecenatais. Dėl šios priežasties ir pasiryžome parduoti sodybą, o gautas lėšas skirti jau vykstančiai bažnyčios statybai“. Argi tai ne gražus pavyzdys Lietuvos verslininkams? Apsižiūrėję bažnyčią, per kapines patraukėme pasižiūrėti Lietuvos Nepriklausomybės kovų karių kapų. Atidavę pagarbą, sugrįžome atgal ir užsukome į Asvejos regioninio parko lankytojų centrą, įsikūrusį buvusioje karčiamoje (užvažiuojamuosiuose rūmuose), kurią dar 1842 metais pastatė grafas Boleslovas Tiškevičius.
Asvejos regioninio parko lankytojų centras
Nuo lankytojų centro per pelkę
Lankytojų centre Asvejos regioninio parko darbuotoja Laura kitiems lankytojams, kurių skaičius išaugo iki aštuonių (su manimi), parodė esančią ekspoziciją, interaktyvų žemėlapį bei... leido pasijusti archeologais nušluojant smėlį bei atrandant po juo esančius Dubingių piliavietės rastus radinius. Apsvarstę ir galutinai susidėlioję maršrutą, pajudėjome. Eiti buvo smagu: švietė saulė, spaudė nekandus šaltukas, galėjome pagaudyti gražių kadrų. Taip bekulniuodami, pasiekėme Gurakalnės aukštapelkę, per kurios vidurį ėjo pažintis takelis. Iš jo pasukome link Liudgardo šlaito, kurio ilgis apie 570 metrų, o nuo šlaito viršaus yra apie 60 metrų. Deja, neteko itin pasigrožėti atsiveriančia panorama dėl žemiškos priežasties – buvo itin slidu leistis, tačiau ši kliūtis visų buvo įveikta sėkmingai – nė vienas nenudardėjome į mistinio Asvejos ežero gyventojo – Šamo Baisūno – valdas, apie kurias užsiminė Kūtvėla. Tai tikėtina, nes vienas iš šamų Lietuvoje paplitimo arealų yra Žeimenos pabaseinis, kuriam ir priklauso Asvejos ežeras. Daug legendų apie šį mistinį gyvūną pripasakota: tai kokį keliautojų kišeninį šunelį prarijęs, tai žiūrėk, valtis nei iš šio nei iš to apsivertusi naktinėje žvejyboje. Apie šias istorijas ne itin norima pasakoti, bet, pasiklausius senų žvejų, tos istorijos atrodo gan rimtos: ne vienas, paklaustas apie šią legendinę būtybę, staiga surimtėja ir, tarsi kokios karštinės nupurtytas, nukreipia pokalbio temą kita linkme. Taigi, mielieji, besigrožėdami šiltuoju metų laiku Asvejos skalaujamu vandeniu, būkite atsargūs – o jei ši legenda pasirodys tikra?
Brūkšniuotosios keramikos kultūra, apkaustyta ledu
Nusileidę ant pačios Asvejos ežero, ir, akis išsprogdinę į atsiveriančią ežero panoramą, pradėjome judėti link Vainikų salos (teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad 1851 m. Dubingių dvaro plane ši sala vadinama Wyspa Zarnowa). Šioje saloje yra brūkšniuotosios keramikos kultūrai priskiriamas Jonėnų piliakalnis, priklausantis ankstyvajai Rytų Lietuvos piliakalnių grupei. Kodėl ši kultūra vadinama brūkšniuotoji? Todėl, kad šiuose piliakalniuose aptinkama lipdytų puodų šukių, kurių paviršius dėl lyginimo žolės gniūžtėmis padengtas įvairiais brūkšneliais. Ši kultūra susiformavo palyginti dideliame plote: Rytų Lietuvoje, Pietrytinėje Latvijoje bei Pietvakarinėje Baltarusijoje. Pagal atliktus mažus archeologinius tyrinėjimus, šį piliakalnį galima priskirti erų sandūrai. Taip linksmai nupėdinę, ir, suradę, kaip į Vainikų salą patekti itin stačiais šlaitais, užlipome. Beeinant sala – piliakalniu, susidarė įspūdis, kad viduryje dominuoja didelės, vieno žmogaus rankomis neaprėpiamos pušys. Nusileidome nuo viršūnės avariniu būdu – slysdami tiesiai ant Asvejos ledo. Ši pramoga, nors ir truputėlį rizikinga, tik dar labiau paskatino mintis, jog reikia atsikvėpti ir pasistiprinti. Paėjėję kiek tolėliau, prie išsikišusio pusiasalio, kuriame buvo įrengta stovyklavietė, tą ir padarėme.
Jonėnų piliakalnis
Balta balta kur dairais, kokią žuvį ištraukei, po galais?
Pasistiprinę, ir atrodo, vėl pilni jėgų, patraukėme Žalktynės įlanka, kuriame įkurtas Žalktynės kraštovaizdžio draustinis. Po kaire puse mus stebėjo Šakymo rezervatas, į kurį įžengti nevalia paprastam mirtingajam, nebent, pasak Asvejos regioninio parko darbuotojos Lauros, norima susipažinti su Laimo liga (daug ten besilankančiųjų šią „dovaną“ nuo erkių gaudavo). Pėdinimas šia įlanka, iš abiejų pusių supant statiems skardžiams, buvo manoji Galgota. Sunku, pasirodo, pėdinti ant ledo, padengto nemažu sniego sluoksniu. Todėl keletą kartų sustodavome pailsėti, atgauti kvapą, nes ne vienam ši atrakcija prakaito lašelį išspaudė. Prie pat Žalktynės įlankos pabaigos, pasižiūrėjome, ką gi tie iš tolumos juodi taškeliai, kurie pasirodė esantys žvejai, traukia. Ir, tarsi parodomojoje programoje, vienas po kito buvo traukiami ešeriukai. Tokia žvejyba ir man patiktų – vos tik užmeti meškerę, ir nesidairyk aplink, nes vėl užkibo. Smalsu, kaip turėjo vos keletą metrų šalia esantys žvejys jaustis – prie jo nei vienos žuvelės. Baigęs savo Galgotą, vos neįlūžau kitoje vietoje – Gracinės upelyje, ant kurio susiformavusio ledo bandžiau užlipti. Išgirdęs tik skambų traškėjimą, išdegęs akis ant kranto šokau, nes sušlapti žiemą – menkas malonumas.
Žalktynės įlanka
Katinas „ryžas“, arklys fryzas
Išsigelbėjęs nuo Ledinės kojos titulo, kartu su kitais, pasukome pro Žalktynę. Prie mūsų prisijungė katinėlis. Iš pradžių galvojome, kad po kelių metrų mus paliks, tačiau nė velnio. Vienas iš mūsų būrelio vyriškis sugalvojo sau ant kupros užsikrauti. Ir ką gi, atrodė, kad tuoj turėtų nušokti, vos pajutęs ne šaltą XXX žemelę. Deja, niekur nenorėjo jis nušokti, tad teko imtis kiek aktyvesnių priemonių. Bet kiek buvo džiaugsmo visiems – vienu žygeiviu padaugėjo. Po kurio laiko vis dėl to pajutęs, kad jo valdos baigiasi ties Dubingių žirgynu, mus ponaitis paliko. Eidami link žirgyno, buvome iš abiejų pusių apsupti aptvarų, kuriuose, prie pat žirgyno, matėsi ožių ir danielių draugystė: kartu bėgo nuo mūsų, kartu stoviniavo, kartu bailiomis akimis žiūrėjo į mūsų būrelį. Beje, šiame žirgyne yra sala, kuri padaryta pagal Lietuvos kontūrus. Deja, tai įžiūrėti ne itin galėjome, nes pamažu pradėjo temti ir viskas buvo susilyginę po sniego danga. Pasiekėme žirgyno restoranėlį, kuriame pro langus galėjome matyti treniruojamus žirgus. Žirgyno maniežas unikaliomis medinėmis konstrukcijomis patraukė visų dėmesį, tačiau šilti gėrimai ir saldumynai ne ką mažiau mums rūpėjo. Atsipūtę ir prisismaližiavę, aplankėme mini zoologijos sodą, kuriame dominavo fryzų veislės žirgai, nors pamatyti buvo galima ir žemaitukų veislės žirgelį, taip pat kupranugarį, ožiukus, triušius. Maloniai nuteikė tas faktas, kad žirgyno savininkai priglaudė ir tuos žirgus, kurie buvo nuskriausti šeimininkų arba patyrę traumas, dėl kurių jodinėjimui nebetinkami. Grįžus atgal į restoranėlį, nusprendėme tiesiai traukti link Dubingių, nes jau buvo sutemę. Iš kitos pusės, norėjosi gan ilgiau pasilikti – kur Tu ne mieste rasi vietą, kuri sekmadienio vakarą veiktų ir galėtum pasišildyti šilta arbata?
Pas Radvilas
Grįžę atgal į Žalktynės kaimą, judėjome link Dubingių. Eiti keliu naktį – ne itin džiuginantis procesas, nes reikia pasirūpinti ir savo saugumu (turėjome prožektorius, kuriuos įjungdavome, kai tik pasirodydavo tolumoje mašinos). Sutikome vietinį gyventoją, kurį gal kažkiek išgąsdinome, tačiau supratęs, kad mes norime tik gero vakaro palinkėti, nusidažė šypsena. Priartėję prie Dubingių, leidomės gan stačiu keliu, ir vienoje vietoje gerokai paslydau, galvojau, kad teks Dubingių žemelę bučiuoti, tačiau pasikuklinau šio pagarbos gesto. Perėję medinį (taip, gerai paskaitėte – medinį) tiltelį, kuris prezidento Antano Smetonos dėka buvo pastatytas 1934 metais, sužinojome, kad prezidentas buvo itin kuklus. Per atidarymo ceremoniją, jis gaspadinių paprašė, kad ant stalo būtų patiekta... karštos bulvės su rūgpieniu, nors stalas lūžo nuo kur kas skanesnių gėrybių. Laiptais kilome ant didžiausios Lietuvoje piliavietės ir patraukėme pasižiūrėti Radvilų rūmų liekanų ekspozicijos. Patekę vidun, atsidūrėme tarsi sumažintoje Valdovų rūmų pamatų kopijoje. Slinkdami aplink ir pagardinti Lauros pasakojimais apie atliktus archeologinius tyrimus bei Radvilų giminę, supratome, kad akies krašteliu galime pasižiūrėti dalį Lietuvos istorijos. Taip apėję garbės ratą, grįžome atgal į Dubingius.
Norėtųsi padėkoti Asvejos regioninio parko darbuotojai Laurai, kuri sutiko skirti visą dieną būti su mumis: pasakojimai, istorijos apie Dubingių kraštą, jos apylinkes tikrai įsimins ilgam. Džiugu sutikti dar vieną žmogų, kuris spinduliuoja meile savo kraštui, savo kultūrai ir papročiams ir tai įrodo ne tik žodžiais, bet ir darbais.
