Šis pėdinimas buvo išskirtinis tuom, kad pirmąkart nereikėjo eiti ratu, jog pasiekčiau pradinį tašką. Iki tol dažniausiai pasistatydavau mašiną prie regioninių parkų lankytojo centro ir nematydavau jos iki pat grįžimo iš pėdinimų. Šįkart įkalbinau savo draugą pabandyti žygiuoti su manimi, pajausti bent dalelę to, ką esu patyręs žygiuojant.
Pėdinimo pradžia
|
Išleisti prie sankryžos, prie senojo Kurtuvėnų vieškelio, pamažu pradėjome judėti. Iškart prasidėjo nuotykiai – mano kelrodė žvaigždė sugalvojo, jog mes ir taip žinome kelią ir reikia rodyti tik baltą ekraną, kurį sekant galima ir taip viską apeiti. Teko šiek tiek sunerimti, bet po keletos minučių paauklėjimo, jog taip elgtis negražu ir nepriimtina, įnoringa kelrodė žvaigždė pasidavė ir pradėjo rodyti tai, ko ir iš jos buvo tikimasi.
|
Pėdinimas miškais ir kloniais
Pirmasis aplankytas objektas buvo Skaudvilių uosis, ant kurio auga retos mažytės kerpės. Pasigrožėję juo, judėjome toliau plentu. Aišku, tai ne maloniausia pėdinimo dalis – pravažiuojančios mašinos neleisdavo pasijausti atitrūkus nuo miesto, jo šurmulio. Bet einant toliau, sustojome pasigrožėti pelke, prie kurios darniai gulbė ir antinas derėjo. Nesuderinama, bet gražu. Pagaliau išėję iš plento, pasukame link Linartų. Apžiūrėję tikriausiai girininko sodybos valdas, pagaliau pasiekėme žvyrkelį. Deja, ilgai džiaugtis neteko – miškovežiai taip išmalę dantis jam, kad mums buvo gaila buvo jį malti toliau savo kurpaitėmis, tad judėjome mišku. Ir ne veltui – aptikom raudonų grybų (spėju, jog tai raudonosios plačiataurės), nors tikėjomės rasti bent vieną bobausį. Deja, tai tik liko norai.
Bet nenusivylėme – paėjėję tolėliau, ant kalvos, aptikome žalia danga pasidengusį, žiūrintį į savo valdas, Linartų akmenį. Pasigrožėję juo, pajudėjome link Ventos – Dubysos perkaso. 18 tūkstančių kareivių, 6 metai statybų – ir visa tai nuėjo šuniui ant uodegos, nes prasidėjo 1831 m. sukilimas. Pasistiprinę turimomis maisto atsargomis, pajudėjome toliau miško keliukais. Kelias buvo įspūdingas. „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki?“ – šios A. Baranausko eilės nejučia iš atminties skrynelės išlindo, nes tokių aukščio amplitudžių skirtumų dar reikėtų paieškoti, jei norėtum panašiai žygiuoti. Pabaigę šį kalvotą periodą, priėjome aptvertą tvorą pačiame miške. Draugui tarstelėjau, jog būtų pokštas, jei reikėtų per tą aptvertą teritoriją eiti. Velniukas ant liežuvio galo prisišokinėjo. Tikriausiai ne mes vieni keiksnojame šią aptvertą teritoriją, nes ji užblokuoja kelią. Ir ne mes pirmieji radome sprendimą iš šios situacijos – matėsi, kad tvora ne kartą buvo pakelta. Taip padarėme ir mes.
Po to, praėję gražią sodybą, pasiekę Pašvinęs ežerą (pakeliui aptikome senąsias Pašvinės kapines), pasiklausę melodingų šunėkų sutiktuvių, atsidūrėme ant Akmenų kalnelio, kuris, kaip vietiniai kalba, buvęs pagonių kulto vieta. Deja, aplinkiniai medžiai užstojo Pašvinės panoramą, tad suryti gražių vaizdelių negalėjome. Kiek pabuvę, tęsėme savo pėdinimus link Svilės šaltinių. Kelias malonesnis, tempas buvo sparčiausias per visą pėdinimo laiką – aplink vien miškai (o žygiuoti šalia plento – ne pats geriausias malonumas). Pakeliui aplankėme Svilės kryžių kryžkelę, kuri tarsi miniatiūrinė Kryžių kalno kopija.
Mašinų vis dažniau teko sutikti – subjektyvia nuomone, Svilės šaltiniai yra lankomiausias Kurtuvėnų regioninio parko objektas. Tik, deja, ne dėl savo grožio ir aplinkos, bet iš praktinių sumetimų – žmonės tokie ištroškę, kad bidonais tempia didžiausio pagal plotą šaltinio vandenį į savo gyvenimo buveines. Numalšinę pilvo keliamus nepasitenkinimus, pajudėjome prie Juodlės ežero. Kelias link ten buvo įdomus – ėjome miškais, lipome per muitininkais įsidarbinusius rąstus, kol galiausiai nuo nuokalnės atbildenome prie paukščių gausa išsiskiriančio ežero, pamažu virstančio pelke.
Lėta pėdinimo pabaiga
Aplankę ir paganę akis į užpelkėjusius Juodlės ežero tolius bei išgertą džino butelį šalia apžvalgos bokštelio (suprask, lankytojau, jog tai romantika, kurios išdavą ir Tau reikia pamatyti), miško keliukais nutolome link žvyrkelio. Nesitikėjau, kad tai bus vadinama „finišo tiesioji“ (pėdinimuose gimusi sąvoka, tarsi automagistralė be nukrypimų iki galutinio taško), nes žadėjome dar aplankyti nemažai objektų. Bepėdinant pušynais, netikėtai atradome tuščių alaus plastmasinių butelių dėsningumus: viena „bambalis“ mano pusėje, už keliasdešimt metrų – draugo pusėje. Beje, iš pėdinimų istorijos galiu pridurti, kad tai dažniausiai pasitaikantis svetimkūnis regioniniuose parkuose. Su draugu pradėjome svarstyti, kodėl toks dėsningumas ir išvedėme teoriją, jog važiuojant link Šaukėnų mėtoma vienoje, grįžtant vakare – kitoje pusėse. Išlindę iš pušynų, priėjome Galvydiškės kaimą. Įdomus kaimas, gal labiau kaimiukas ar net vienkiemis, susidedantis iš vienos dideliame plote išsibarsčiusios sodybos prie Šonos upelio. Galvydiškėse turėjome daryti posūkį į kairę link piliakalnio, tačiau išvydęs persikreipusį draugo veidą, nutariau jį išvaduoti iš mano pėdinimo pinklių, pakeliui dar aptikome Galvydiškės senkapius. Lėtai pėdindami pasiekėme automagistralę A-12, kuria kadaise keliavo „Vargdienių“ autorius, atsipūtėme: neatrodėme kaip vargdieniai. Bent patys sau.
Skaičiai skaičiukai
Su draugu Nupėdinome apie 36 kilometrus. Žemiausia pėdinimo vieta (108 metrai virš jūros lygio) buvo prie Svilės šaltinių, tuo tarpu aukščiausia aplankyta vietelė buvo prie automagistralinio kelio A-12, lygi 183 metrams virš jūros lygio. Aplankyti, apžiūrėti, užfiksuoti 8 Kurtuvėnų regioninio parko objektai ir 1 pažintinis takas (Juodlės).
