Apsimiegojusios Žingių apylinkės
Atvykus į Žingių poilsiavietę, mus pasitiko dar galutinai neišsisklaidęs rytmečio rūkas. Šalia Asvejos ežero ką tik prabudęs žvejys su mumis (kartu su manimi žygiavo viena bendramintė Eglė) pasisveikina. Diena laukia ilga, sunku prajudinti kojas. Palikę kuprines, nupėdiname iki mažai tyrinėto Žingių pilkapyno. Šaltiniai pateikia skirtingus duomenis, kiek jame yra sampilų, bet jų turėtų būti apie 130. Kiek pasižiūrėję, pasukame atgal. Mūsų laukia Gintauto Kadžiulio privačiame miške 2007 m. įrengtas Žingių miško pažintinis takas. Kiek man žinoma, tokių pažintinių takų, įrengtų privačiomis lėšomis, Lietuvoje nėra daug. Tako ilgis – tik 1,5 km, tačiau vienuolikoje stendų, kuriuos galima aptikti einant šiuo taku, yra daug naudingos informacijos. Pavyzdžiui, kodėl naudinga iš miško neišvežti vos tik nukritusio medžio – ši negyva mediena yra prieglobstis daugeliui į Raudonąją knygą įrašytų augalų. Tad nesitikėkite saugomose teritorijose rasti išvalytų miškų – nugriuvę medžiai yra namai itin retiems Lietuvos „gyventojams“. Apėję ratą, vėl atsidūrėme prie Žingių poilsiavietės, nuo kurios, per tiltą pasukome kairėn aplankyti jau kito lankomo objekto – Karpakėlio ąžuolo. Trumpai stabtelėję prie šio ąžuolo, judėjome toliau darydami lankstą – reikės vėl grįžti prie Asvejos. Karpakėlio sodybų pakeliui matėme mažai, tad vėl atsidūrėme gamtos apsuptyje. Išėję į laukus, išvydome medžiotojų bokštelį, ant kurio nusprendėme užsikabaroti. Tik sunkokai ėjosi prie to bokštelio – teko šuoliuoti per pušų gilias lysves. Užlipęs ant ne itin tvirtai atrodančio bokštelio, apžvelgiau atsiveriančią panoramą. Nulipęs nuo bokštelio, vėl liuogt liuogt per lysves iki normalaus kelio, iš kurio buvome išsukę. Kiek paėjėję, pamatėme sodybą, tarsi gyvenamą, tarsi apleistą. Tikriausiai joje, kaip taisyklė, gyvenama tik sezono metu. Kitoje sodybos pusėje pamatėme užrašą „Šv. Florijono giria 2013 m“. Nežinau, gal kažkada ši vieta ir bus giria, bet šiuo metu labiau panašėjo į pievą, kurioje prisodinta medelių. Pėdinome toliau, ir, priėję geresnį kelią, pasukome dešinėn. Greitai pasiekėme vienkiemį, prie kurio driekėsi elektros linija. Šalia šio vienkiemio yra Veliankos (Žingių) pilkapynas, gerokai apgadintas 1964 metais tiesiant elektros liniją. Šis pilkapynas turi savo Kristupą Kolumbą – tai a.a. Povilą Tebelkštį, jį „oficialiai“ atradusį 1993 metais. Pilkapyne yra 88 pilkapiai, kurie datuojami I tūkstantmečio antra puse. Archeologams 1998 ir 2001 metais tyrinėjant pilkapyną, daug degintinių kapų nebuvo rasta, tik viename iš jų archeologai rado kiek reikšmingesnių įkapių: geležinį pentiną, siauraašmenį kirvį ir kt. Kiek pasižvalgę, vėl sugrįžome prie neseniai pereito tilto per Asveją, bet jau prie pačio tilto sukome kairėn.
Simbolinis Šakimo miško metraštininkės kritimas bei paslaptingas Purvino pelkės sargas
Pasukę kairėn, pakilome link aukštumos, praėjome dar vieną vienkiemį, žmonių jau gyvenamą. Tai padėjo suprasti ne tik kiek aptvarkyta aplinka, bet ir šuns lojimas, kuris buvo lyg muzikinis fonas žygiuojant. Taip atsidūrėme Šakimo pusiasalio apsuptyje. O kokie Asvejos skardžiai! Kaip būtų smagu nuo jų žiemą rogutėmis nusileisti. Taip besvajojant priėjome Purviniškių pušies liekanas, kuri buvo seniausia Lietuvoje auganti pušis. 2009 m. rugsėjo 5 d., kai Dubingių piliavietėje buvo perlaidojami Radvilų giminės atstovų palaikai, ši Šakimo miško metraštininkė krito. Dabar galima tik pasižiūrėti, kaip šiosios kamienas yra po savotiška pavėsine. Nusileidę šalia esančiais stačiais laiptais, kiek užtrukome. Eglė – geocaching‘o entuziastė, tad ji pradėjo ieškoti kažkur netoliese esančio „lobio“. Deja, paieškos buvo nesėkmingos. Nusprendžiau, kad geriau būtų eiti žvejų takeliais pramintu Asvejos ežero pakraščiu, nei vėl kopti aukštyn. Taip ir padarėme. Trumpai paėjus, mūsų laukė perlenktas ant pušies užrašas „Privati valda. Statyti palapines ir kūrenti laužus draudžiama“. Deja, užrašas gyveno savo gyvenimą, o aplinka – kitą. Dar spėjome pamatyti du valtyje esančius žvejus, kol nepradėjome kilti aukštyn link kelio. Pasiekę jį, keletą kartų vėl buvome nusukę nuo šiojo – smalsu, kas Tavęs laukia nusukus nežinomu keliu. Taip viename iš nežinomų kelių priėjome poilsiavietę ir grįžome atgal. Buvau suplanavęs ateiti iki Šakimo kaimo, tačiau vėl atsidūrus prie pagrindinio kelio, mus svetingai pasitiko tvora su nepritvirtintais kelio ženklais bei ženklu „Nelipk! Užmuš“. Ką gi, gyventi tai norisi dar, tai nebėjome toliau. Grįžome pro kitą Šakimo pusiasalio pusę, ir, radę puikią vietą poilsiui, traukėme savo vaišes. Deja, teko pasistiprinti Eglės sumuštiniais, bet ne savo jau pagedusia dešra. Tik nesužiūrėk prieš išvykdamas, ką įsidedi, tai lauk staigmenos. Užkandę traukėme toliau pro šlapias vietas, pro kurias vinguriavo žmonių pramintas ir lentgaliais pagerintas takelis. Pasiekę tvirtesnę žemę, perėjome ne itin tvariai atrodantį savadarbį tiltelį. Pro jį su automobiliu pravažiuoti tikrai būtų pramoga, pagalvojome. Išlindome šalia sodybų ant gero žvyrkelio, kuriuo, kiek paėjėjus, pasukome kairėn. Keliuku eiti buvo nenuobodu: tankūs eglynai, mišrūs miškai, kuriuos kartais perkirsdavo vienišos išraiškingos sodybos. Taip priėjome medžiotojų bokštelį ir abu su Egle sutarėme, kad eisiu ieškoti Majo akmens vienas, nes ten jau Purvino pelkė, savo paslaptis slepianti. Bridau, šokinėjau nuo kupsto ant kupsto, tačiau vis nepavyko rasti Majo akmens. Neapsikentęs uodų, grįžau prie bokštelio, šalia kurio Eglė saulės voniomis mėgavosi. Pailsėjau. Bandžiau dar kartą šiojo akmens ieškoti. Deja, paieškos greitai baigėsi: didžiulis žaltys – Purvino pelkės sargas – leido suprasti, kad šiandien man nelemta pamatyti Majo akmens. Ne veltui parko darbuotojas Linas Vaitkevičius man sakė, kad šis akmuo – paslaptingas, tai atsirandantis, tai vėl pranykstantis.
Purvino ąžuolai ir abejingų nepaliekantys Abejučiai
Nuo Purvino pelkės grįžome kiek kitokiu maršrutu: ėjome pro eglių sacharą – eglių tankumyną, kuriame tik parudavusi nuo nubarstytų spyglių žemė. Pasiekę vėl gerą žvyrkelį, pasukome kairėn. Pirmasis mus pasitiko Purviniškių telmologiniame draustinyje esantis 19,5 metro Purvino II ąžuolas, skaičiuojantis apie 180 metų. Eglė buvo sakiusi, kad prie ąžuolo bus dar vienas „lobis“. Ką gi, laukiu, kol jis bus rastas. Tačiau po keleto minučių supratau, kad Eglei ne tą ąžuolą nurodžiau – jis bus tik vėliau. Pasijuokę, ėjome toliau ir pasukome prie Dubingos upės, dešiniojo Žeimenos intako, kuriame, bent tuo metu, kai lankėmės, atrodė labai švarus vanduo, kviečiantis pamirkyti bent kojas. Pabuvoję prie Dubingos ir grįžę į pagrindinį kelią, priėjome Purvino I ąžuolą, kuris 2 metrų aukštyje it koks slibinas tris kamienus užsiauginęs per savo daugmaž 160 metų gyvenimėlį. Ten jau Eglė rado savo lobį, vėl galime judėti toliau. Taip pasiekėme Padubingės kaimo pakraščius. Šiame kaime keletas statinių atrodė verti dėmesio, tačiau lįsti giliau negalėjome. Mus vėl pasitiko sodybų prielipa – šuo. Pamatę, kad jis nepririštas, ir supratę, kad užpakaliukai mums brangūs, judėjome kitu keliu. Artėjant vėl prie Dubingos upės, matėsi, kad anksčiau kelias buvo akmenimis grįstas. Atrodo, nieko nuostabaus, bet tuo metu tai buvo netikėtumas. Padubingės kaime apsižiūrėjome skelbimus, pakabintus ant medinio stendo. Turiu silpnybę pasižiūrėti, kas ten iškabinta. Nusprendę, kad nieko dominančio nėra, pėdinome toliau, link Blužnėnų kaimo. Einant link šio kaimo, aptikome skelbimą, jog parduodama sodyba. Pasiekę Blužnėnus, pamatėme, kad vienoje vietoje išversta tvora tarsi kviečia nueiti link pusiasalio, kuriame tikėjomės gražios panoramos. Deja, žadą atimančios panoramos neišvydome, tik brovėmės per nenupjautą žolę. Grįždami vis dėl to nusprendėme pro anksčiau matytos parduodamos sodybos sodą prasukti. Apžėlęs, apleistas, bet tuo pačiu ir traukiantis. Eglė, pasirinkusi slyvukų, davė ženklą judėti toliau. Pačiame sodybos trobos lange pamačiau sustojusį laiką – sovietinių laikų argentinietišką arbatą su mėtomis bei skalbiklį. Įdomu, kada paskutinį kartą šiuos daiktus rankos buvo lietusios? Taip pro šią sodybą pasiekėme jau kairėje esančią kitą sodybą, kurios gyventojai dirbo sodo ir daržo darbus. Pasilabinę pėdinome toliau. Priėjomė vieną iš parke įrengtų poilsiaviečių, kurioje trys žvejai įsitaisę su svetingu vaišių stalu. Kvietė prisijungti, tačiau tas prisijungimas būtų neapsiėjęs be alkoholio vartojimo, tad mandagiai atsisakę, palikome šią poilsiavietę ir pasiekėme pačius Abejučius, kuriuose aplankėme Abejučių piliakalnį, žvalgytą 1998 metais ir datuojamą II tūkstantmečio pradžia. Abejučiai – tai vieta, kur mažas žemės lopinėlis skiria Asvejos ir Ilgio ežerus. O kur dar ąžuolai, augantys čia. Vienas toks paminėtinas – ištįsęs 26 metrus ir skaičiuojantis apie 230 metų. Nuėję nuo šio piliakalnio, pro aikštelę nusileidome prie Asvejos. Ten įsitaisiau ir laukiau, kol Eglė „lobio“ ieškos. Taip Eglės belaukiant, mane aplankė baltas katinas, kurį pasekęs, priėjau prie lieptelio. Žvejo kėdė, šalia esantis kibiriukas su žuvimis katiną viliojo. Kaip ir mane, pasižiūrėti, kodėl taip viskas palikta. Pasirodo, kad žmonės buvo kažkur nuėję, o vėliau vėl sugrįžo. Tinkamu metu ir tinkamoje vietoje atsidūriau kartu su katinu, tik jam, nabagėliui, žuvies neleidau imti. Taip, nerūpestingai pasibuvoję Abejučiuose, juos palikome ir pajudėjome link Kregžlės kaimo.
Nemalonus šuniškas siurprizas ir žygio pabaiga
Pasiekus Kregžlės kaimą, mus pasitiko pro tvorą lengvai galintis prašokti šunėkas. Gerai, kad tik savo valdas saugo, o ne svetimšalius gaudo. Praėję Kregžlės kaimą, pasukome vėl prie Asvejos ir grožėjomės atsiveriančia panorama. Pėdindami toliau, pasiekėme vienkiemį, kuriame pasiėmėme nukritusių obuolių. Ir, nieko negalvodami, pėdinome toliau. O po to... kažkaip netikėtai atsisukau atgal ir pamačiau, kad mus seka vilkšunis. Iš lėto, tarsi pasimėgaudamas būsimomis aukomis. Eglei pasakiau, kad neatsisukinėk atgalios, eik tiesiai ir greitai. Galvojau, kuriam pirmiau įkas: man ar jai? Nusprendžiau, kad man, juk riebesnis, daugiau mėsos. Gerai, kad jis tik mus „palydėjo“ iš savo valdų, o ne norėjo pasimėgauti mūsų mėsyte. Priėję Asvejos sodybą, Eglei parodžiau medyje esančią rozetę, ir ji, susigundžiusi telefono pakrovimo galimybe, bandė prie tos rozetės prieiti. Deja, taip ir nepavyko Eglei pasinaudoti šia rozete ir pėdinome link Jokūbiškių, kuriose pamatėme vietinį gyventoją bei etnografinį ūkinį pastatėlį. Taip, šalia Asvejos ežero esančiu takeliu, pasiekėme Bieliškes, prie kurių aptikome net penkis lauko tualetus. Stovyklavietė vienoje pusėje, tualetai kitoje. Pamažu Eglė vis tilo klausydama mano pasakų, jog liko dar apie penketą - šešetą kilometrų iki automobilio. Tačiau išvydusi Žingių miško pažintinio tako vietas, vos susilaikė nepasakius kokio riebesnio žodelio.. Taip ir baigėme prietemoje savo 43 kilometrų pasisvečiavimą Asvejos regioniniame parke.
