Kelionė į Dieveniškių kraštą, galima sakyti, buvo kiek neįprasta – norint patekti į šį kraštą teko pervažiuoti pasienio užkardos postą, matyti šalia kelio valstybinės sienos tvoras ir stulpelius, o pėdinant – informaciją, jog esame pasienio zonoje.
Prieš prasidedant pėdinimui
Rytas. Keista, kad darbo dienomis keliuosi vėliau, nei teko šiandien. Bet tai yra įprasta rutina prieš ruošiantis žygiams. Išvažiuosi vėliau – pėdinti teks tamsoje. Išvažiuosi laiku – pėdinimą baigsi apsuptas vakaro dangaus. Susitikęs su draugu, gavau pirmą staigmeną – jam atrodė, jog pėdinti reikės viso labo tik 30 kilometrų. Teko nuryti karčią piliulę ir švelniai pasakyti, jog kilometrų laukia „šiek tiek“ daugiau, nei jam atrodė. Prie mūsų dar prisijungė kita Lietuvos gamtos mėgėja, pamačiusi facebook‘e apie planuojamą žygį. Važiuoti iki Dieveniškių krašto buvo gan įprasta – ties Jašiūnais katastrofiškai sumažėjo automobilių eismas. Pravažiavę Šalčininkus, pasukome link Dieveniškių. Kaip ir kiekvieną transporto priemonę prie vadinamosios Dieveniškių kilpos, pačiame jos susiaurėjime, kurio ilgis tėra apie 3 kilometrus, yra įrengtas Širvių punktas, kuriame įsikūrę Gintaro Žagunio užkardos pasieniečiai, tikrinantys automobilių bagažines ir asmens dokumentus. Pasisveikinęs su jaunu pareigūnu, kuris į mano „laba diena“ atsakęs „labas rytas“, gavau leidimą važiuoti toliau. Tikriausiai nesukėlėme įtarimų, nes, kaip galiu įsivaizduoti, šie pareigūnai per savo tarnybos metus yra matę tiek žmonių, kad gali akimirksniu nuspręsti, ar asmenys automobilyje kelia įtarimą, ar ne. Už Stakų pasukome dešinėn, link vienos iš Stakų įžymybių – didžiausio Dieveniškių parke pilkapyno (šiame pilkapyne yra 42 pilkapiai). Pasižiūrėję, judėjome prie Stakų konglomeratų luistų, kurie Lietuvoje yra itin reti. Kaip galėčiau juos apibūdinti? Grubiai tariant, tai – cemento gabalai žemėje, primenantys namo pamatus (atsiprašau visų specialistų už tokį apibūdinimą). Po to nukulniavome prie įspūdingo 24 metrų aukščio Stakų ąžuolo. Pasigrožėję, nulėkėme prie šalia kelio esančio Dailidžių akmens, po kurio pasiekėme Poškonių kaimą.
Pėdinimo pradžia
Atvykę į Poškonis, pasistačiau mašiną aikštelėje, esančioje už Dieveniškių parko direkcijos ir Gintaro Žagunio pasienio užkardos. Buvo gan tragikomiška situacija – vidury kelio nutrenkto vargšelio ežiuko nepastebėjo vietinis dviratininkas, kuris vos neišsidrėbė ant asfalto dangos. Susikrovę visą mantą ant pečių, savo žygį pradėjome ant asfalto dangos – jos šiame žygyje bus ganėtinai daug, nes dalis objektų yra išsidėstę šalia pagrindinių kelių, o šalutinių kelių tinklas nėra toks gausus, kad galėtume išvengti asfalto. Pirmieji lankytini objektai buvo akmenys. Prie pat kelio pastatytas akmuo su užrašu „Poškonys“ ne itin patraukė dėmesį (nors buvau radęs, jog tai gamtos paveldo objektas), bet kiti du akmenys – Jankelis ir Jankeliukas – patraukė dėmesį. Šie akmenys yra įdomūs keliais aspektais. Pirmiausia – tai legendomis apipinti akmenys. Pasak vienos iš žinomiausių legendų, tai užkeikti vestuvių muzikantai. Kita, ne legendinė šių mitologinių akmenų pusė yra ta, kad jie buvo daug kartų stumdomi ne priešpaskutinio ledynmečio, bet XX a. įsisiūbavusios melioracijos. Jankeliukas apie 1950-uosius metus iš toliau esančios pievos buvo atvilktas prie Jankelio, 1968-aisiais jų „kaimynystė“ tapo 14 metrų atstumu. Kitam akmeniui – Jankeliui - 1990-ieji tapo kraustymosi iš vienos vietos į kitą metai, kol galiausiai, kaip paklydėlis, vėl sugrįžo prie jaunesniojo savo „brolio“. Po šių „brolių“ pasiekėme Rimašių kaimą, minimą jau 1774-ais metais ir priklausiusį Daubutiškių dvarui. Rimašiai, kaip įprasta šiam kraštui, buvo suskirstyti į rėžius. Dėl rėžinio kaimo specifikos (žemės sklypai yra siauri, bet ilgi), jiems būdingi ilgi gyvenamieji namai. Aplankę kaimą, pėdinome link Bėčionių piliakalnio, vienintelio šiame parke ir kurio papėdėje buvo rengiamos „Baltų vienybės dienos“. Kadangi pėdinant buvo saulėta, tai keliomis minutėmis nusprendėme pailsėti ir pasigrožėti atsiveriančiomis apylinkėmis nuo piliakalnio.
Pušys, mėlynių laukai ir... geltonieji įspėjimai
Nusileidę nuo Bėčionių piliakalnio, neilgtrukus įlindome į pušynų ir mėlynių rojų. Norėjau mintyse banguojančios jūros, o gavau... ant medžio prikabintus perspėjimus, jog esame valstybės sienos pasienio zonoje (parašytus trimis kalbomis). Aišku, šioji zona nemaišė mums žygiuoti, o suteiktas medžių pavėsis leido kiek labiau atsikvėpti nuo saulės. Taip pėdindami atsidūrėme prie įrengtos aikštelės šalio Moko akmens. Pora paliktų alaus butelių sufleravo, kad žmonės galėjo būti ne vietiniai, nes dažniausiai esančios miško „gėrybės“ būna plastmasinių alaus butelių pavidalu (atsižvelgiant į pasienio specifiką, teko užtikti ir baltarusiškų „bambalių). Kiek pabuvoję aikštelėje, aplankėme stulpo formos Moko akmenį, ant kurio radome paaukotų ir lietuviškų centų. Taip tikriausiai žmonės neiškeistus pinigėlius moka išleisti. Po Moko akmens pačiu mišku išlindome ant kelio, vedančio į Gudiją. Tolumoje matėme pasienio stulpus, tačiau prie jų nepriartėjome, nes reikėjo nusukti į šoną. Taip, pėdindami per mišką, atsidūrėme prie Šaltinių akmens, turinčio įvairių pavadinimo variacijų. Įdomus faktas yra tas, kad, pasak veikusios lietuvių mokslų draugijos, akmenyje buvo galima įžiūrėti „nosis, krūtis ir arklius“. Deja, neturiu tiek fantazijos, jog galėčiau šiuos minimus objektus įsivaizduoti, tačiau gal galite jūs?
Kaimai, nuotykiai ir Gaujos pažintinis takas
Po Šaltinių akmens iš patogios medžių paunksmės išlindome į atvirus laukus. Vienišas arklys, sutikta bedantė senutė buvo tarsi gera preliudija etnografiniam Žižmų kaimui. Nereta sodyba buvo išdėstyta taip, kad vienoje pusėje – namas ir klėtis, kitoje – tvartas ir kluonas. Tokio išdėstymo dar niekur Lietuvoje nebuvau matęs (jei tiksliau, tai jau pėdintam Rimašių kaime teko matyti). Lietuviška vėliava, senove dvelkiančios sutvarkytos sodybos tikrai paliko gražų įspūdį. Išėję iš kaimo, pasukome link Krakūnų kaimo. Jis, kaip ir kiti etnografiniai kaimai, savo išdėstymu galėjo tik stebinti. Čia pastatytas paminklas pirmajam po Lietuvos Respublikos atkūrimo žuvusiam pasieniečiui Gintarui Žaguniui.
Po Krakūnų kaimo, kiek paėjėję plačiu vieškeliu, paklausiau bendrakeleivių, ar nori nuotykių. Kadangi atsakymas buvo teigiamas, pasukome pro laukus vingiuojančiu takeliu, kuris, kaip rodė kelrodė žvaigždė, turėjo baigtis ties kanalu. Kuo toliau, kelias prastėjo, bet priėję kanalą pamatėme, kad padaryta pervaža. Ją praėję, pasukome skersai laukų link miško. Miške pamatėme žmonių tvarkymosi ypatumus – išverstas kelias priekabas visokio statybinio ir ne tik šlamšto. Tikriausiai žmonės bando paįvairinti nykų kraštovaizdį... Išlindę iš miško, patekome į platų vieškelį, kuris atvedė iki Kalvių kaimo. Pasukę paprastu keleliu Kalvių kaime, sutikome karvę. Keistoka pasirodė, kadangi nemykė. Bet tik mums nutolus nuo jos, karvutės balsas, lyg praleidus kokį renginį ir baisiai užprotestavus, įsijungė kaip nesustojama signalizacija. Taip, po savotiškos signalizacijos garsų, pasiekėme Gaujos pažintinį taką.
Dieveniškių šunėkai ir pėdinimo ypatumai lietuviškų orų karalystėje
Vos tik įpėdinus į Dieveniškes, mus pasitiko šunėkai. Gausybė. Atrodo, kad kiekvienam kiemui turėti savo šunėką yra garbės reikalas. Bet tik ne man. Prisipažinsiu, su šunėkais man draugauti nesiseka, nes jie junta mano baimę – vis įsivaizduoju kraujuojančią prakastą savo blauzdą ir aibes problemų po to. Juokinga, tačiau mano bendrakeleivių šunėkai vengė, tik aš, tarsi rujojanti patelė, juos traukiau. Pasiėmiau iš draugo lazdą, kad galėčiau apsiginti. Padėjo. Bet visiems kitiems kėliau šypseną, kad aš taip traukiu šunėkus. Pagaliau praėję šunėkų gatvę, dar žmonių vadinamą Subotnikų, nusipirkome ledų ir atsigerti vienoje iš mažų Dieveniškių parduotuvėlių. Atsisėdę netoli Dieveniškių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčios, suvalgėme ledus. Iš aikštės sklido vietinio jaunimo mašinėlių pop muzika – tikriausiai tai jų susirinkimo vieta Dieveniškių centre. Kiek apžiūrėję bažnyčią, leidomės toliau. Prapėdinę tiltelį per Gaujos upelį ir kiek nutolę nuo pačių Dieveniškių, pajutome lietuviškų orų grožybę. Iš pradžių pradėjo smarkiai lyti, išsitraukėme nuo lietaus aprangą. Taip, ji apsaugojo mus nuo lietaus, tačiau pačių viduje užsikūrė pečius, kuris nuolat gamino prakaitą. Paėjėjus dar toliau, lietus baigėsi. Viską vėl į kuprines susikrovėme. Nervinomės, kad neperpūstų, nes buvome suprakaitavę gerokai. Vos tik susikrovėme, vėl lietus. Ir taip keletą kartų lietus mus kvailino, kol ėjome asfaltuotu keliu. Prieš pat nusukant nuo kelio, oras vis dėl to, lyg norėdamas atsiprašyti už savo išdaigas, dovanojo vaivorykštę. Plačią, didelę, patrauklią akims.
Klampojimai laukais ir miškais
Pasukę nuo asfaltuoto kelio, pajutome, koks yra skirtumas pėdinti asfalto danga ir paprastu, mašina vargiai pravažiuojamu keliuku. Kadangi buvo ką tik paliję, lauko keliukas buvo tapęs kliūčių ruožu. Dažnai darant žingsnį, koja slysdavo. Aišku, prie viso šito galėtumėme pridėti tai, kad matėme didelį audros debesį Dieveniškių pusėje, tad norėjosi paskubėti, bet tokiu keliuku vargu bau ar įmanoma pasiekti greičio rekordą. Šiuo keliuku prasilenkėme su vietiniu gyventoju, važiuojančiu motoroleriu. Jam tikriausiai irgi buvo ne pyragai, nes vis kaskart stoviniuodavo prasivaryti pro balas savo transporto priemonę. Vos tik įpėdinome į mišką, prasidėjo lietus. Užtemo. Vėl įlindome į lietaus aprangą. Taip pasiekėme apie 26 metrų aukščio stūksantį Grybiškių ąžuolą, prieš kurį įsitaisiusiu Grybiškių pušis. Bendraminčiams tarstelėjau, jog pavargau ir tiesiu keliu pasieksime Poškonis. Gavau ironiškų pastabų, kaip čia nutiko, jog Paulius pavargo ir jis pėdins tiesiu keliu link Poškonių. Kaip ir buvo verta tikėtis, to nenutiko dėl vienos paprastos priežasties.
Pėdinimo pabaiga
Kaip šuniui numetus kaulą, jis pradeda vizginti uodegą, taip man, jau nustojus lyti ir pamačius nuorodą, jog iki Rimašių akmenyno tik 900 metrų, baigėsi pasisakymai apie nuovargį ir tiesų kelią link Poškonių. Smalsumas nugali daug ką. Laukais patraukėme link Rimašių akmenyno, esančio pačiame miške. Galima sakyti, jog tai surinkti akmenys tapo melioracijos vajaus aukomis, tik atsitiktinumo dėka laimingai išsigelbėjusiomis nuo sprogdinimų ir panaudojimo kaip statybinės medžiagos. Paėjėję truputėlį atgalios, atsidūrėme Grybiškių kaime, už kurio esančiame Poškonių tvenkinyje paveizėjome į vakaro saulės žaismus. Po to per miškelį įpėdinome į Poškonis, kuriuose, pasirodo, dar ir baras veikė. Prie mašinos sutikome savotišką palaikymo komandą – dvi pilnas mašinas jaunuolių, kurie mus nužiūrinėjo lyg ateivius iš kitos planetos.
Vietoje epilogo
Dieveniškių kilpa – unikalus Lietuvos kampelis, išsiskiriantis tiek savo tautine sudėtimi, tiek kaimų išsidėstymu. Nustebino tai, kad pėdinant (iš viso pripėdinome apie 46 kilometrus) į mūsų pasisveikinimą „laba diena“ 99 proc. gavome lietuviškus atsakymus (tik iš vieno gyventojo gavome ne lietuvišką pasisveikinimą bei Dieveniškių parduotuvėlėje teko rusų kalba pabendrauti). Kraštovaizdis pasižymi vienišais medžiais laukuose, kurie it magnetas traukia akį. Dieveniškių kilpa nors ir neišskiria dideliais aukščių skirtumais, bet žvelgti į tolius galima tikrai ne keliose vietose. Dėl savo ypatingos geografinės padėties Lietuvoje sunkoka pritraukti didelius turistų srautus, bet atvykus į jį, tikrai nenusivilsite.
