Šiais metais man buvo ketvirtas žygis „Žalio velnio takais“ – laukiau su nekantrumu, kada galėsiu sudalyvauti ir susitikti su pažįstamais žygeiviais bei su jais pabendrauti. Į savo automobilį pasiėmiau tris žygeivius, su vienu iš kurių žygiavau praeitais metais – tai Tomas, „Aukštyn upe“ blogo autorius. Šis žygis labiausiai pareikalavo fizinių ir dvasinių jėgų iš visų buvusių „Žalio velnio takais“ žygių. Siekdamas išvengti didelės apimties, tiesiog bandysiu sudėti svarbiausius momentus, kurie man įstrigo.
Čiobiškio keltuve
Manasis Golgotos kelias
Įkvėpti Čiobiškio bendruomenės dainų ir išlipę iš istorinio Padalių kelto (dar vadinamo Čiobiškio keltu), kurio vietoje kėlėsi 1831 ir 1863 metų sukilimo dalyviai, kartu su Tomu pradėjome skuosti. Aišku, pirmų keturių žygeivių, su kuriais buvau pažįstamas iš anksčiau arba kuriuos atvežiau, net nesistengėme pasivyti – jų greitis buvo pakankamai didelis, kad ir mums, žygiuojant palyginti dideliu greičiu (6 km/h), jie atrodė nepavejami, ir vis tolo. Paparčiuose, tiesiog eidami paskui kitus žygeivius, supratome, kad nuklydome – teko grįžti. Nuo to laiko jau ėjome savo ritmu – nenorėjome perdegti. Penktame punkte Tomas išbandė peilių mėtymą – buvo itin užsispyręs, kad pataikytų į esantį medį. Po šešto punkto, kuriame buvo II pasaulinio karo vokiečių kareiviai, pėdinti per laukus, kai nepučia vėjas, darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Kai kuriomis akimirkomis tiesiog ėjau užmerkęs akis – alinantis karštis darė savo juodą darbą. Prie kito punkto tiesiog įsitaisiau pavėsyje ant žemės ir užmerkiau akis. Šalia nukritęs žygeivis dar sugebėjo ir užknarkti keletą minučių – ne man vienam buvo sunku. Nusimovęs batus, pamačiau tai, ko ir reikėjo tikėtis – milžiniškus pūslių „ordinus“. Gerai, kad buvau įsidėjęs basutes – su jomis pėdinti tikrai galėjau, nežinau, kaip būtų viskas pasibaigę, jei nebūčiau prieš išvažiuojant apgalvojęs plano „B“. Taip slenkant per punktus, ir vis galvoje sukantis mintims, kad noriu čia sustoti ir baigti savo žygį, sugebėjau... aplenkti virš 30 žygeivių. Rėkiu viduje, kad negaliu, bet vienas po kito lenkiu žygeivius – juokinga, ar ne? Man bent taip. Žygyje išgėriau daugiau nei penkis litrus vandens. Viename punkte du buteliukai dalijamo vandens prasmego dviem dideliais gurkšniais – tai vienas iš netiesioginių įrodymų, kokio lygio buvo mano dehidratacija svilinant saulei. Dar juokingas dalykas, pasižiūrėjus kelrodės žvaigždės rodmenis – vidutinis ėjimo greitis buvo 5,4 km/h, nors tikėjausi 3-4 km/h. Matyt, saulė taip apsuko galvą, kad einu lėtai. Taip, besigalynėjant viduje su nutrintomis pūslėmis ir kepinant saulei, baigiau dar vieną „Žalio Velnio takais“ žygį.
Kelios pastabėlės organizatoriams
Pirmiausiai, norėčiau padėkoti visiems, kurie prisidėjo prie šio puikaus žygio organizavimo. O darbo tikrai buvo per akis – vien pagalvojus, galva šiaušiasi, kaip jiems taip pavyko? Tikriausiai atsidavimas, noras įamžinti Žalio Velnio atminimą būtų atsakymas į šį klausimą. Taip pat jautėsi, kad organizavimas patobulėjo. Didžiausias postūmis padarytas punktuose. Juose galėjai ne tik apžiūrėti istorinius ir šiuolaikinius ginklus, bet pamėtyti peiliais, pašaudyti į taikinius, t.y. sudalyvauti įvairiose veiklose. Atvežta haubica „PzH2000“– didžiausias netikėtumas turbūt ne man vieninteliam buvo. O pagalvojus apie visą logistiką.... Tik galva žemyn lenkiasi iš pagarbos. Kitas organizatorių postūmis – padarytos vidutinės trasos (anksčiau buvo tik trumposios ir ilgos). Manau, kad būtent toks sprendimas prisidėjo prie didesnio dalyvių skaičiaus. Tačiau organizatoriams turiu pastabėlių-pasiūlymų, kur reikėtų tobulėti. Žygio atkarpa nuo priešpaskutinio „NKVD“ punkto iki Elektrėnų buvo neparengta žygeiviams. Susidaro toks įspūdis, kad ji buvo palikta tarsi likimo valiai. Kodėl? Todėl, kad iš abiejų pusių žygeivius glostė dilgėlės ir per balą permesta lenta tiesiog panirdavo per ją einant. Buvo tokių šeimų, kurios ėjo su vežimėliais bei mažais vaikais – manau, kad jiems turėjo iškilti didžiausių rūpesčių pereinant šią atkarpą. Tad planuojant žygio maršrutą, galėtų būti įvertinta ir tai, kad ja eis ne tik patyrę žygeiviai, kuriems tai nė motais, bet galbūt į savo pirmą žygį išsiruošusios šeimos. Taip pat pasigedau proporcijų išlaikymo tarp punktų (tarkime, 5 „LK kariuomenės“ punktas - 6 „II PK vokiečių“ punktas ir 6 „II PK vokiečių“ punktas – 7 „haubicos“ punktas). Kitas tobulintinas dalykas – pernelyg daug vietų, kuriose nebuvo galima bent kiek pasislėpti nuo saulės. Atviri laukai pėdinant žvyrkeliu kaitinant saulei ne vienam žygeiviui atrodė, kad jie „čirškinami ant keptuvės“. Bent tokią nuomonę susidariau paskaitęs atsiliepimus socialiniuose tinkluose iš dalyvavusių žygeivių. Šalia buvo miškų, pro kuriuos buvo galima nukreipti žygio maršrutą. Paskutinis tobulintinas dalykas – didesnis mūsų paveldo įtraukimas į žygio maršrutą. Nustebau, kad, pavyzdžiui, Paparčių ir Budelių piliakalniai, buvę ranka pasiekiami, nebuvo įtraukti planuojant žygio maršrutą. Išsakytomis pastabėlėmis organizatoriams norisi prisidėti prie dar tobulesnio maršruto planavimo kitiems metams – juk ir vėl susitiksime ten pat, toje pačioje vietoje, ar ne, žygeivi/-e?
